Šimtmečio belaukiant: Reikšmingiausi Pirmosios Lietuvos Respublikos (1918—1940 m.) įvykiai

Lietuvos Nepriklausomybės aktas – Lietuvos Tarybos 1918 m. vasario 16 d. Vilniuje pasirašytas dokumentas, skelbiantis, kad Lietuvos Taryba atkuria nepriklausomą demokratiniais pagrindais sutvarkytą Lietuvos valstybę su sostine Vilniumi. Šiuo dokumentu Lietuvos valstybė atsiribojo nuo visų valstybinių ryšių, kurie yra buvę su kitomis tautomis. Aktas skelbė, jog būsimus Lietuvos valstybės pamatus ir santykius su kitomis valstybėmis privalo nustatyti demokratiniu būdu išrinktas Steigiamasis Seimas. 

Lakūnai Steponas Darius ir Stasys Girėnas tapo pirmaisiais Atlanto vandenyną perskridusiais lietuviais. Šiam žygdarbiui lakūnai intensyviai rengėsi keletą mėnesių. Prieš skrydį jie paskelbė: „Šį skrydį aukojame tau, jaunoji Lietuva“. 1933 m. liepos 15 d. lėktuvu „Lituanica“ S. Darius ir S. Girėnas pakilo iš Niujorko „Floyd Bennet Field“ oro uosto. Lakūnai planavo be sustojimo pasiekti Kauną, tačiau įveikus 7000 km ir likus tik 650 km, lėktuvas sudužo netoli Soldino vietovės (dabartinės Lenkijos teritorija, anuomet – Vokietija). Lėktuvo nusileidimo Kaune laukė daugybė žmonių, o po žinios apie įvykusią tragediją lakūnų gedėjo minios. Šio S. Dariaus ir S. Girėno žygio reikšmė buvo pripažinta valstybiniu lygiu. 1933 m. liepos 17 d. Prezidentas Antanas Smetona pasirašė valstybinių apdovanojimų – Vyčio kryžiaus V laipsnio ordinų – skyrimo raštą žuvusiems „drąsuoliams lakūnams“. Šis skrydis ilgam įstrigo lietuvių istorinėje atmintyje.

1922 m. vasario 16 d. Aukštųjų mokslų draugijos įsteigtų Aukštųjų kursų, veikusių 1920 – 1922 m. pagrindu, buvo įkurtas Lietuvos universitetas. 1922 m. kovo 24 d. priimtas universiteto statutas, kuriuo įsteigti 6 universiteto fakultetai: Humanitarinių mokslų, Matematikos-gamtos, Medicinos, Technikos, Teisių ir Teologijos-filosofijos su 122 katedromis. 1930 m. universitetui buvo suteiktas Vytauto Didžiojo vardas. Universitetas tapo Pirmosios Lietuvos Respublikos intelektualinio gyvenimo židiniu, čia dirbo daugelis to meto žymiausių mokslininkų.
Nuolatiniai Lietuvos banko banknotai buvo išspausdinti 1922 lapkričio 16 d. ir visą laiką buvo tarp stabiliausių pasaulio valiutų. Litas buvo padengtas auksu – 1 Lt = 0,150462 g gryno aukso. Dėl litų gamybos 1922 m. rugpjūčio 28 d. Kaune buvo pasirašyta sutartis su A. Hasės (A. Haase) litografijos firma Prahoje. Čia buvo spausdinami pirmieji lietuviški litai: Adomo Varno sukurti 1, 2, 5, 10, 50, 100 centų, 1, 2, 5, 10, 50 ir 100 litų banknotai. Lietuvos bankui sėkmingai įvedus pirmuosius nacionalinius pinigus – popierinius litus ir centus – buvo nutraukta piniginė unija su Vokietija. Pirmosios lietuviškos 1, 5, 10, 20, 50 centų ir 1, 2 ir 5 litų monetos (autorius Juozas Zikaras) apyvartoje pasirodė 1925 metais.

Lietuvos Valstybės Taryba pirmuoju šalies Prezidentu išrinko Antaną Smetoną. Dėl A. Smetonos kaip autoritetingiausios kandidatūros, galinčios suvienyti tarpusavyje nesutariančius kairiuosius, liberalus ir krikščionis demokratus, partijų lyderiai susitarė iš anksto. Vos tik A. Smetona kovo 31 d. grižo iš užsienio, politikas buvo iškilmingai sutiktas Kauno geležinkelio stotyje ir jam pasiūlytas valstybės vadovo postas. A. Smetonai sutikus, balandžio 4 d. Valstybės Tarybos posėdyje slaptu balsavimu tuščiuose lapeliuose įrašant norimą pavardę, jis išrinktas Prezidentu. Už jį  balsavo 25 (iš 28) Valstybės Tarybos nariai, vienas lapelis buvo tuščias, du politikai balsavime dalyvauti atsisakė. A. Smetona pasižadėjo šaliai vadovauti iki Steigiamojo Seimo, kuris turėjo nuspręsti tolesnį valstybės valdymo modelį, sušaukimo.

1922 m. Konstitucija išplėtojo 1919 ir 1920 m. Laikinosiose konstitucijose deklaruotus demokratinės santvarkos pagrindus. Lietuva paskelbta demokratine Respublika, kurioje suvereninė valdžia priklauso tautai, aukščiausia valdymo institucija yra Seimas, vykdomoji valdžia — Seimo renkamas Prezidentas ir ministrų kabinetas. 1922 m. priimta Konstitucija buvo vienas svarbiausių Steigiamojo Seimo darbų.
1921 m. vykstant Lietuvos-Latvijos deryboms dėl teritorijų mainų, kovo 30 d. Lietuvai buvo perduota Palanga, o Latvijai – Aknysta. Abi šalys atsisakė pretenzijų į viena kitos teritorijas. Latvijos civilinei ir karinei valdžiai pasitraukus iš Palangos,  Palanga ir Šventoji buvo perduotos Lietuvai. Į Kretingą iš Kauno atvyko trys traukiniai su svečiais ir oficialiais Lietuvos Respublikos atstovais pažymėti svarbų įvykį – Lietuva gavo priėjimą prie jūros. Šią šventę papildė ir kitas džiugus įvykis  – 1921 m. kovo 4 d. „Lietuvos garlaivių bendrovės“ laivas „Jūratė“ įplaukė į Klaipėdą. Tai buvo pirmasis uoste apsilankęs Lietuvos jūrų prekybos laivas. Per kelerius metus įtvirtinusi savo valdžią Šventosios (1921 m.) ir Klaipėdos (1923 m.) uostuose Lietuva įsitvirtino ir Pietryčių Baltijos pajūryje.

Švedija tapo pirmąja valstybe, pripažinusia Lietuvą de facto vasario 16-osios akto pagrindu.1918 m. gruodžio 18 d. Stokholme pradėjo veikti Lietuvių spaudos biuras (Litauiska Pressbyrån). Tarp šalių užsimezgė dvišaliai politiniai, ekonominiai ir kultūriniai ryšiai, kas buvo naudinga siekiant Lietuvos valstybės pripažinimo Tautų Sąjungos Taryboje, santykiuose su Antantės ir kitomis valstybėmis.

1921 m. įvyko lūžis tarptautinio Lietuvos pripažinimo srityje. Jeigu iki 1920 m. ją de jure pripažino tik dvi valstybės – Vokietija ir Sovietų Rusija, tai 1921 m. džiaugsmą dėl savo valstybės de jure pripažinimo lietuviai drąsiai reiškė padėkos straipsniais spaudoje bei  demonstracijomis. 1921 m. pradžioje juridinio pripažinimo Lietuva sulaukė iš Latvijos (1921 m. vasario 12 d.), Estijos (1921 m. kovo 10 d.) ir Meksikos (1921 m. gegužės 5 d.). Šveicarija pripažino Lietuvą de jure 1921 m. liepos 19 dieną. Švedijos juridinio pripažinimo sulaukta 1921 m. rugsėjo 28 d., Danijos ir Norvegijos - rugsėjo 30 d.

Steigiamasis Seimas tapo aukščiausiu valstybės valdžios organu ir   jau pirmajame savo posėdyje paskelbė atstatytą nepriklausomą Lietuvos Respubliką. Posėdžiui pirmininkavo Gabrielė Petkevičaitė-Bitė, o Steigiamojo Seimo pirmininku išrinktas Aleksandras Stulginskis. Šis Seimas dirbo du metus, priėmė daugybę reikšmingų jaunos valstybės egzistavimui įstatymų. Minint šį įvykį, Gegužės 15-oji tarpukariu kurį laiką buvo švenčiama kaip Tautos šventė, tačiau ilgainiui, įsigalėjus autoritarizmui, šios datos reikšmė menko.
1936 metais paskelbus Valstybinių viešųjų bibliotekų įstatymą, jos buvo pradėtos steigti 1937 metais. Kovo 15 dieną Švietimo ministerijos įsakymu, visoje Lietuvoje buvo įsteigtos 64 bibliotekos. Valstybinės bibliotekos buvo skirstomos į kategorijas nuo I iki IV eilės, pagal įkūrimo vietą. I eilės kurtos didžiuosiuose miestuose, IV – bažnytkaimiuose. Skaitytojai, norintys knygą pasiimti į namus, turėjo tapti bibliotekos abonentais ir susimokėti mėnesinį abonentinį mokestį. I ir II eilės bibliotekose – 50 ct, III ir IV – 25 centus. Nuo mokesčio buvo atleidžiami moksleiviai, kareiviai, beturčiai. Už knygos paėmimą į namus, buvo mokamas 10 Lt užstatas, o už pradelstą dieną – 10 ct bauda. Platus bibliotekų tinklas davė savo vaisių: 1938 metais jose lankėsi ir knygas skaitė apie 1 mln. žmonių, o knygas į namus skolinosi apie 432 tūkst. skaitytojų. Iš jų – 250 tūkst. vyrai ir 173 tūkst. moterys. Didžioji skaitytojų dalis (apie 43 proc.) buvo 16–30 metų amžiaus. Pagal užsiėmimą 71 proc. skaitytojų buvo moksleiviai, 8 proc. – ūkininkai , 4,7 proc. – valstybės tarnautojai, 3 proc. – mokytojai ir kt. Į namus skaityti daugiausia buvo paimta „beletristikos“ knygų – net 82 procentai. Taip pat domėtasi biografijomis, taikomųjų mokslų, istorijos, geografijos literatūra.
1922 m. balandžio 4 d. priimtas Žemės reformos įstatymas numatė už atlygį nusavinti dvarų žemes, viršijančias 80 ha, be atlygio – tarnavusiųjų Lenkijos kariuomenėje ir bermontininkų būriuose bei Rusijos laikų majoratus. Žemė po 8 – 20 ha savanoriams buvo dalijama be atlygio, kiti ją turėjo išsipirkti per 36 metus. Reformos darbai vyko per visą valstybės egzistavimo laikotarpį, tačiau pagrindiniai pertvarkymai buvo atlikti iki ketvirtojo dešimtmečio pradžios. Reformos metu žemės sklypai buvo paskirti 34057 bežemiams. Iš viso buvo sudaryti 38747 naujakurių ūkiai. Žemės priedus gavo 26367 mažažemiai. Dar 12 608 sklypai buvo paskirti kaimo amatininkams ir žvejams įsirengti  daržus bei sodininkystės ūkiams. 
Tautų Sąjunga (pranc. Société des Nations, angl.  League of Nations) – tarptautinė organizacija, įkurta Paryžiaus taikos konferencijoje ir veikusi 1919 – 1939 m. Pagrindinis jos tikslas – išlaikyti taiką pasaulyje. Lietuva prašymą priimti į Tautų Sąjungą įteikė 1920 m. spalio 12 d. per savo atstovą Londone Alfredą Tiškevičių, tačiau Lietuva į Tautų Sąjungos orbitą su savo problemomis pateko anksčiau. Prasidėjus Lietuvos ir Lenkijos konfliktui, 1920 m. rugsėjo 5 d. Lenkijos užsienio reikalų ministras Eustachijus Sapieha apkaltino Lietuvą sulaužius neutralumą ir pareikalavo, kad Tautų Sąjunga įsikištų. Trejus metus truko Lietuvos ir Lenkijos „taikinimo procedūra“, kuri baigėsi 1922 m. sausio 12 d. Tautų Sąjungos Tarybos priimta rezoliucija. Deja, šis sprendimas Lietuvai nedavė jokios apčiuopiamos naudos.
Valstietis liaudininkas Kazys Grinius Prezidento rinkimuose gavo Seimo narių balsų daugumą (50 iš 79) ir pirmą kartą tapo Lietuvos Respublikos Prezidentu. K. Grinius šaliai vadovavo tik pusmetį, nors prezidento kadencija truko 3 metus. Jo darbą nutraukė gruodžio 17 d. valstybės perversmas. Per savo trumpą kadenciją K. Grinius kartu su Mykolo Šleževičiaus vadovaujama Vyriausybe įvedė daug demokratinių permainų šalies gyvenime. Buvo panaikinta daug  pilietinių ir demokratinių laisvių suvaržymų, rengtasi sumažinti kariuomenę ir nebemokėti algų kunigams, pradėta taupyti valstybės administracijoje, o sutaupytas lėšas skirti kelių tiesimui, švietimo ir kultūros reikalams. 1926 m. gruodžio 18 d. K. Grinius buvo privestas atsistatydinti iš šalies vadovo posto. Jo vadovavimo šaliai laikotarpis istoriografijoje apibūdinamas kaip demokratinių permainų laikas. 
1918 m. lapkričio 16 d. Lietuvos Respublikos finansų, prekybos ir pramonės ministras Martynas Yčas pasirašė potvarkį, kuriuo buvo įkurta Lietuvos pašto valdyba bei pradėtos steigti pašto įstaigos. Nuo šios dienos oficialiai skaičiuojama Pirmosios Lietuvos Respublikos pašto istorija, o lapkričio 16-oji minima kaip Lietuvos pašto diena. 1922 m. sausio 1 d. Lietuva tapo Pasaulinės pašto sąjungos nare. 

Dar birželio 15 d. naktį Raudonosios armijos kariai bandė išprovokuoti susišaudymus Lietuvos pasienyje, nelegaliai kirsdami sieną ir manydami, kad lietuviai atsišaudys, tačiau taip neįvyko. Sulaukę ryto, skirtingais duomenimis, nuo 150 iki 300 tūkst. Raudonosios armijos karių peržengė Lietuvos sieną. Pagrindinės pajėgos turėjo įžengti į Lietuvą birželio 15 d., 15 valandą. Lietuvos kariuomenei buvo įsakyta nesipriešinti. Sovietų kariai gana greitai užėmė strateginius objektus, karinius dalinius ir oro uostus, bei didžiausius miestus. Į Lietuvą atvyko ir SSRS vyriausybės ypatingasis įgaliotinis Vladimiras Dekanozovas, kuris turėjo rūpintis Lietuvos okupacijos įteisinimu ir marionetinės vyriausybės sudarymu. Pagal sovietinį scenarijų pastarasis turėjo pasirašyti pareigų perdavimo aktus ir suformuoti naują vyriausybę, tad iš karto buvo pareikalauta jį surasti. Prezidentui išvykus iš šalies, sovietams teko pasinaudoti Prezidento pareigas laikinai ėjusiu Ministru Pirmininku Antanu Merkiu. Pastarasis sovietų nurodymu išplatino keletą pranešimų, kuriuose teigta, kad Raudonoji armija į Lietuvą įžengia kaip „draugiška sąjunginė kariuomenė“. Jis ragino visus pareigūnus toliau eiti savo pareigas. Birželio 17 d. A. Merkys Ministru Pirmininku paskyrė Maskvos pasiūlytą Justą Paleckį. Buvo sudaryta lojali SSRS marionetinė „liaudies vyriausybė“.

Pirmąsias nuolatines lietuviško radijo transliacijas pradėjo Kauno radijo stotis. Pirmieji eteryje nuskambėję žodžiai buvo: „Alio, alio – Lietuvos radijas – Kaunas“, po jų  buvo perskaitytos kelios naujienos iš užsienio ir Lietuvos. Tarp radijo stoties organizatorių ir darbuotojų buvo A. Jurskis, gen. V. Nagevičius, P. Babickas ir kt. Pirmaisiais metais radiofono laidos trukdavo maždaug 1,5 val. per dieną, vėliau ilgėjo. Programą sudarė žinios, orų pranešimai, visuomenės veikėjų paskaitos, muzika. Vėliau programos tinklelis pildėsi: atsirado teminės radijo valandėlės, radijo teatras, gausėjo tiesioginių transliacijų iš pamaldų, kultūros ir sporto renginių. Radijas turėjo savo orkestrą. 1926–1928 m. Kauno radijo transliacijos buvo girdimos JAV, daugelyje Europos šalių, Šiaurės Afrikoje. 1929 m. radijas tapo valstybiniu.
1919 m. balandžio 4 d. Valstybės Taryba patvirtino Lietuvos Valstybės Laikinosios Konstitucijos papildymus, kuriuose deklaruotas vykdomosios valdžios stiprinimas. Valstybės Tarybos Prezidiumas buvo panaikintas, o vietoj jo įsteigta valstybės Prezidento institucija. Prezidentas gavo amnestijos teisę ir teisę šaukti bei paleisti Valstybės Tarybos sesijas, jam pavaldi tapo ir kariuomenė. Tačiau Prezidentas negalėjo veikti be Ministrų kabineto.

Kaune vykusiame III Europos vyrų krepšinio čempionate dalyvavo aštuonių valstybių komandos. Varžybų favoritais buvo įvardijamos Lietuvos, Latvijos, Prancūzijos ir Lenkijos rinktinės. Ne tokiomis pajėgiomis laikytos Vengrijos, Italijos, Suomijos ir Estijos komandos. Lietuvai atstovavo P. Lubinas (ir komandos treneris), F. Kriaučiūnas, V. Budriūnas, L. Baltrūnas, Z. Puzinauskas, M. Ruzgys, E. Nikolskis, M. Šliūpas, P. Mažeika, A. Andrulis, P. Jurgėla, N. Norkus, V. Leščinskas, L. Petrauskas. Susidomėjimas krepšiniu buvo toks milžiniškas, kad arenoje, kuri teoriškai talpino tik 3,5 tūkst. žiūrovų, sutilpdavo net 11 tūkst. krepšinio aistruolių. Bilietai taip pat buvo brangūs: sėdimos vietos kainavo 2,5 – 5 Lt, o stovimos 1,5–2 litus. Pagrindinį čempionato prizą – dailininko Jono Juozo Burbos sukurtą sidabrinę dėžutę-kraičio skrynelę – įsteigė Prezidentas Antanas Smetona. Šis prizas buvo įteiktas Lietuvos rinktinei, kuri nugalėjusi visas čempionato komandas, antrą kartą iš eilės tapo Europos krepšinio čempionais.

1926 m. ketvirtą kartą buvo renkamas Lietuvos prezidentas. Pirmą kartą rinkimuose kandidatavo dvi moterys – Lietuvos valstiečių  liaudininkų sąjungos atstovės Felicija Bortkevičienė ir Gabrielė Petkevičaitė-Bitė. Prezidentą rinko 79 Seimo nariai. Rinkimus, gavęs 50 balsų, laimėjo valstietis liaudininkas Kazys Grinius, Antanas Smetona gavo 2, o abi moterys – po vieną balsą. Šis bandymas kelti moteris į aukščiausius šalies postus liudija aktyvų moterų dalyvavimą politiniame šalies gyvenime ir visuomeninėje veikloje. Jei kuri iš šių moterų būtų laimėjusi rinkimus, ji būtų tapusi pirmąja Valstybės prezidente moterimi pasaulyje.
M. K. Čiurlionio galerija oficialiai įsteigta dar 1921 m., tačiau realios veiklos nevykdė. Visuomenei galerija buvo atidaryta 1925 metais. Tuomet savo fonduose ji turėjo apie 4,5 tūkst. eksponatų, kurių tik mažoji dalis buvo rodoma ekspozicijų salėse. Muziejus įsikūrė naujuose prie Meno mokyklos pastatytuose Laikinuosiuose M. K. Čiurlionio galerijos rūmuose (archit. Vladimiras Dubeneckis). Nuolatinių rūmų statyba užtruko apie 10 metų. Galerijos direktorius Paulius Galaunė aktyviai populiarino muziejaus veiklą, rengė nemokamo lankymo akcijas, pristatinėjo parodas, ėmėsi leidybos darbų. 1935 m. galerijos eksponatus pradėta kelti į naujai pastatytą Vytauto Didžiojo kultūros muziejaus pastatą. 1936 m. M. K. Čiurlionio galerija perorganizuota į Vytauto Didžiojo kultūros muziejų.
Gruodžio 17 d. rytą perversmininkams užėmus generalinį štabą, apsupus Prezidentūrą ir Seimo rūmus, Kaune pradėtas vykdyti karinis valstybės perversmas. Perversmą vykdę majoro Povilo Plechavičiaus vadovaujami kariškiai, remdamiesi pretekstu, kad šalyje ypač suaktyvėjusios komunistinės revoliucinės jėgos, reikalavo Prezidento Kazio Griniaus atsistatydinimo, o Seimui liepė išsiskirstyti. Po perversmo prezidentu išrinktas Antanas Smetona. Perversmas lėmė demokratinio šalies valdymo laikotarpio pabaigą. 1927 m. paleidus Seimą, pradėjo įsitvirtinti autoritarinis A. Smetonos valdymas, besiremiantis vienintele politine jėga – Lietuvių tautininkų sąjunga.
Lietuvoje Dainų šventė pirmą kartą surengta Kaune, P. Vileišio aikštėje (prie dabartinės Ledo arenos) Lietuvos žemės ūkio ir pramonės parodos metu. Ji vadinosi Dainų diena. Šventėje dalyvavo apie 80 chorų su maždaug 3000 atlikėjų, apsilankė apie 200 000 žiūrovų. Dainų dienos vyriausiaisiais dirigentais buvo Juozas Naujalis, Stasys Šimkus ir J. Štarka. Chorai sudainavo 36 dainas (22 liaudies dainas ir 14 originalių lietuvių kompozitorių dainų). Pirmosios Lietuvos Respublikos laikotarpiu buvo surengtos dar dvi Dainų šventės – 1928 ir 1930 metais. Nuo 1930 m. ir kituose Lietuvos miestuose – Telšiuose, Panevėžyje, Marijampolėje, Ukmergėje – rengtos regioninės moksleivių dainų ir sporto šventės.

Jau 1917 m. kilo diskusijos dėl Lietuvos tautinės vėliavos kūrimo. Buvo siūlyta keli variantai: LDK istorinė arba dvispalvė (raudonos ir žalios spalvos), tačiau šių variantų atsisakyta. Jono Basanavičiaus, Antano Žmuidzinavičiaus ir Tado Daugirdo komisija sukūrė iš trijų horizontalių vienodo pločio juostų – geltonos, žalios, raudonos – sudarytą vėliavą. Šį tautinės vėliavos projektą patvirtino Lietuvos Taryba. Vėliavos spalvų reikšmės: geltona – saulė, šviesa ir gerovė; žalia – gamtos grožis, laisvė ir viltis; raudona – žemė, drąsa, pralietas už Tėvynę kraujas. 

Vokietijai pralaimėjus karą ir Lietuvos link besiartinant Sovietų Rusijos kariams, reikėjo kuo skubiau organizuoti ginkluotąsias Lietuvos pajėgas. 1918 m. lapkričio 23 d. Ministras pirmininkas Augustinas Voldemaras paskelbė Krašto apsaugos ministerijos išleistą įsakymą dėl Lietuvos kariuomenės 1-ojo pulko organizavimo. Šis įsakymas suteikė juridinį pagrindą pradėti Lietuvos ginkluotųjų pajėgų kūrimo darbą ir laikomas Lietuvos kariuomenės kūrimo pradžia.
Pirmajam stadionui Lietuvoje įrengti Žaliakalnio Ąžuolyne esantis sklypas buvo gautas tik po ilgų derybų su Kauno miesto taryba ir sulaukus burmistro Jono Vileišio paramos. 35 000 kv. m aikštę už 700 litų mokestį per metus Kauno miesto taryba Lietuvos fizinio lavinimosi sąjungai (LFLS) išnuomojo 6 metams. Taupydami lėšas projektą parengė patys sporto entuziastai, LFLS nariai Steponas Darius ir Kęstutis Bulota. Pagal projektą čia planuota įrengti futbolo aikštę, krepšinio ir beisbolo aikšteles, dvi teniso aikšteles ir 400 m bėgimo taką, dviračių aikštelę. Buvo numatytos sportininkų persirengimo patalpos. Po kelerių stadiono plėtojimo metų jis turėjo 2500 sėdimų vietų, o sporto varžybų žiūrovų surinktos aukos buvo skiriamos tolesnei stadiono statybai. Stadionas tapo pagrindine Lietuvos sporto baze, kurioje vyko Lietuvos pirmenybės ir tarptautinės varžybos. 
Inscenizuotas Klaipėdos krašto sukilimas ir užėmimas pakoregavo Ambasadorių konferencijos sprendimą dėl šio krašto ateities. Sausio 19 d. Mažosios Lietuvos gelbėjimo komiteto skyrių suvažiavimas (Šilutės seimas) paskelbė, kad Klaipėdos kraštas jungiasi prie Lietuvos valstybės autonomijos teisėmis, o sausio 24 d. Lietuvos Seimas tai patvirtino. 1923 m. vasario 16 d. Ambasadorių konferencija Klaipėdos krašto suvereno teises perdavė Lietuvai, kuri įsipareigojo garantuoti laisvą tranzitą Nemunu ir kompensuoti Antantės šalims laikino administravimo išlaidas. Vasario 18 d. šis nutarimas buvo notifikuotas ir pasirašytas Ministro Pirmininko Ernesto Galvanausko.

1934 metais Švietimo Ministerija pasiūlė grupei istorikų parengti Lietuvos istorijos vadovėlį aukštesnėms gimnazijos klasėms. A. Šapoka, Z. Ivinskis, J. Jakštas, P. Šležas ir P. Klimas sutiko imtis šio darbo. Leidinį nutarta pavadinti „Lietuvos istorija“, o jį redaguoti patikėta Adolfui Šapokai. Vadovėlis apėmė istoriją nuo seniausių laikų iki XX a. 3 deš. pabaigos. Jame daug dėmesio skirta patriotizmą ugdančioms temoms: Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės laikotarpiui bei tautiniam atgimimui ir keliui į nepriklausomybę. Pirmasis vadovėlio leidimas 1936 metais išėjo 17 500 egzempliorių tiražu. Tai buvo rekordinis Lietuvoje leistos knygos tiražas – tiek buvo spausdinama tik maldaknygių. „Lietuvos istorija“ buvo publikuota net šešis kartus. Lietuvoje per visą sovietinės okupacijos laikotarpį ši knyga buvo žinoma ir skaitoma, žadino tautinę savimonę, skatino gilintis į nutylimus istorijos faktus. Taip vadinama „Šapokos istorija“ buvo neabejotinai sėkmingiausias istorijos leidybos projektas Pirmosios Lietuvos Respublikoje. Nors knyga kritikuota dėl itin idealizuoto Lietuvos istorijos vaizdo, ją galima pavadinti vienu nuosekliausių mėginimų sukurti vientisą didįjį Lietuvos pasakojimą.

1923 m. birželio 19 d. įvyko Respublikos Prezidento rinkimai. Juose dalyvavo du kandidatai – krikščionis demokratas Aleksandras Stulginskis ir  valstiečių liaudininkų atstovas Jonas Vileišis. Už J. Vileišį balsavo 26, o už A. Stulginskį – 49 II Seimo nariai. Taigi Prezidentu vėl buvo išrinktas A. Stulginskis (pirmą kartą Prezidentu tapo 1922 m. lapkričio 13 d.). Šias pareigas jis ėjo iki 1926 m. birželio 7 d., kada Prezidento įgaliojimus perdavė Kaziui Griniui. Iš naujo buvo sudarytas Ministrų kabinetas, o premjeru vėl tapo Ernestas Galvanauskas. A. Stulginskis priklausė tai pačiai politinei jėgai kaip ir valdantysis blokas, todėl didesnių nesutarimų per šį laikotarpį tarp jų nekilo, Prezidentas per visą kadenciją vetavo ir Seimui persvarstyti grąžino tik septynis įstatymus.

Viso pasaulio lietuvių sporto šventė buvo surengta Kaune ir Klaipėdoje, minint dvidešimtąsias nepriklausomybės metines. Vienas svarbiausių jos tikslų buvo suvienyti viso pasaulio lietuvius. Olimpiados globėju tapo Prezidentas Antanas Smetona. Ši sporto šventė sulaukė didžiulio susidomėjimo. Atidarymo ceremonija sutraukė daugiau kaip 10 tūkst. žmonių. Didžiausioje to meto sporto šventėje dalyvavo 2 tūkst. lietuvių sportininkų iš Lietuvos, Brazilijos, Didžiosios Britanijos, JAV, Latvijos ir Vilniaus krašto. Žaidynių dalyviams buvo sukurti dailininko Juozo Burbos ženkleliai. Laikinojoje sostinėje buvo surengti aviacijos pasirodymai, bokso, futbolo, krepšinio, lengvosios atletikos, plaukimo, stalo teniso, dviračių, žirgų sporto ir kitos varžybos bei tautiniai šokiai. Uostamiestyje vyko irklavimo ir buriavimo rungtynės. Olimpiados metu buvo pagerintas ne vienas Lietuvos sporto rekordas. Olimpiečių duota priesaika aktuali ir šiandien: „Prisiekiame būti ištikimi amžiniems Lietuvių tautos siekiams, ugdyti jėgas Tautos siekimams vykdyti, visur ir visuomet saugoti ir ginti Tautos garbę, varžydamiesi su pasaulio pranašiaisiais, ryžtis juos pralenkti, tvirčiau, greičiau, gražiau tarnauti Lietuvai“.

Pirmasis olimpinis Lietuvos atletų debiutas įvyko VIII vasaros olimpinėse žaidynėse Paryžiuje. Olimpinėje paraiškoje Lietuva buvo įrašiusi septynias sporto šakas: boksą, dviračių sportą, fechtavimąsi, futbolą, imtynes, gimnastiką ir šaudymą, tačiau dėl įvairių priežasčių sportininkai buvo pasiųsti tiktai į futbolo ir dviračių varžybas. Lietuvos futbolo rinktinė rezultatu 0:9 pralaimėjo Šveicarijos sportininkams, o du dviratininkai – Isakas Anolikas ir Juozas Vilpišauskas – dėl dviračių gedimų neįveikė visos 188 km trasos. Lietuvos sportininkai dar dalyvavo 1928 m. Amsterdamo vasaros bei 1928 m. Sankt Morico žiemos olimpinėse žaidynėse.
1920 m. birželio mėnesį Steigiamasis Seimas paskelbė antrąją laikinąją Konstituciją, kurioje pirmą kartą deklaruota parlamentinė santvarka, bei nuostata, jog Lietuvos Respublikos Prezidentą renka Seimas. Taip pat laiduojama asmens, turto neliečiamybės, tikybos, sąžinės, žodžio, susirinkimų laisvė. Tai buvo paskutinioji laikinoji Konstitucija, kurios esminės nuostatos išliko ir 1922 m. priimtame pirmajame nuolatiniame šalies įstatyme.
1933 m. paaštrėję santykiai su Vokietija ir 1934 metų sausį pasirašyta Lenkijos ir Vokietijos nepuolimo sutartis Lietuvą pastūmėjo ieškoti sąjungininkų. Lietuva 1934 m. balandžio 25 d. įteikė memorandumą Latvijai ir Estijai, kuriame pakvietė bendradarbiauti. Aktyvus tiesioginių derybų dėl Baltijos Antantės sukūrimo etapas truko iki sutarties pasirašymo Ženevoje 1934 m. rugsėjo 12 dieną. Sutartį pasirašė Lietuvos užsienio reikalų ministras Stasys Lozoraitis, Latvijos užsienio reikalų ministerijos generalinis sekretorius Vilhelmas Munteris ir Estijos užsienio reikalų ministras Juliusas Seljama. Pagal sutartį buvo numatyta tartis užsienio politikos klausimais, teikti politinę ir diplomatinę pagalbą, šaukti periodines užsienio reikalų ministrų konferencijas. Deja, į sutartį nebuvo įtraukta straipsnių, reguliuojančių ekonominį ir karinį bendradarbiavimą, nesvarstytas ir Vilniaus klausimas. Todėl sąjungininkai negalėjo pagelbėti nei 1938 m. kovo 17 d. Lenkijai ultimatumu pareikalavus užmegzti diplomatinius santykius, nei 1939 m. kovo 20 d. Vokietijai ultimatumu pareikalavus Lietuvai atsisakyti Klaipėdos. 

SSRS perdavus Vilniaus kraštą Lietuvai buvo numatytas iškilmingas Lietuvos kariuomenės įžygiavimas į Vilnių. Kariams buvo išleistas įsakymas, pasiekus istorinę sostinę gražiai elgtis, kalbėti lietuviškai, būti mandagiems su vietiniais. Dešimtį dienų Lietuvos kariuomenės dalys stovėjo sutelktos prie demarkacinės linijos. Spalio 27 d. pagaliau buvo gautas leidimas įžygiuoti į Vilniaus kraštą. Po Vilniaus rinktinės vado gen. V. Vitkausko kalbos, pasienio karininkai pjūklu iškilmingai perpjovė baltai raudonomis juostomis dažytą kelio užtvarą. Kariuomenei pasiekus miestą, Vilniaus gatvės buvo pilnos žmonių. Miesto gatvėmis judėjo pėstininkai, dviratininkai, artilerija, kavalerija, motorizuoti ir šarvuoti daliniai. Pakeliui buvo pastatyta daug garbės vartų. Žmonės sveikino karius su gėlėmis ir šūkiais: „Tegyvuoja Lietuvos kariuomenė!“, „Laukėme, laukėme ir sulaukėme!“ Prie Katedros sveikinimo kalbas pasakė lenkų, žydų, rusų ir totorių atstovai. Nemažiau iškilminga ceremonija įvyko ir kitą dieną. Spalio 29 d. 9.35 val. ant Gedimino kalno buvo iškelta trispalvė. Šiomis dienomis lietuviai džiaugėsi po devyniolikos metų sugrįžę į istorinę sostinę.

Halės projektas atitiko visus to meto modernizmo architektūros standartus. Jos konstrukciją sudarė plieninės arkos ir fachverko struktūra, kuriai sunaudota apie 200 tonų plieno. Projektą sukūrė inžinierius Anatolijus Rozenbliumas. Statybos darbus vykdė Povilo Dėdelės firma. Skubant halę parengti gegužę vyksiančiam Europos vyrų krepšinio čempionatui, statyba vyko dviem pamainomis, kartais net spaudžiant – 20 C laipsnių šalčiui. Per rekordiškai trumpą laiką, pusę metų, pastačius halę Kaunas įgijo moderniausią sporto kompleksą Europoje. Halėje buvo 3,5 tūkst. sėdimų vietų, tačiau didelių renginių metų į ją susispausdavo apie 11 tūkstančių žiūrovų. Halės atidarymas buvo surengtas 1939 m. gegužės 21 d., kai joje prasidėjo III Europos vyrų krepšinio čempionatas.

Nors Paryžiaus Taikos konferencija Versalio taikos sutartimi 1919 m. birželio 28 d. atskyrė Klaipėdos kraštą nuo Vokietijos, krašte gyvenę vokiečiai ir toliau jautėsi tikraisiais šeimininkais. Todėl Prūsų Lietuvių Tautos Taryba, vadovavusi šio krašto lietuviams, 1919 m. gruodžio 24 d.  užmezgė glaudžius santykius su Lietuva. Klaipėdos krašto klausimas buvo labai svarbus Lietuvai, todėl 1921 m. Klaipėdoje įsteigtas Lietuvos konsulatas. Kitu reikšmingu žingsniu tapo Lietuvos Steigiamojo Seimo 1921 m. lapkričio 11 d.  priimta rezoliucija, pavedanti Vyriausybei rūpintis  Klaipėdos krašto susijungimu su Lietuvos Respublika. Ši rezoliucija Klaipėdos kraštui numatė autonomiją ūkio, administracijos, darbo apsaugos, teismų ir švietimo bei religijos srityse. 
Klaipėdos krašto perdavimo Lietuvai konvenciją Paryžiuje pasirašė Lietuva, Anglija, Prancūzija, Italija ir Japonija. Joje buvo numatyta plati Klaipėdos krašto autonomija su piliečių renkama įstatymų leidžiamąja ir vykdomąja valdžiomis – Seimeliu ir Direktorija. Lietuvos centrinės valdžios atstovu krašte tapo jos skiriamas gubernatorius. Lietuvai Klaipėdos krašto prijungimas buvo labai svarbus ekonomiškai ir politiškai. Didelę ekonominę reikšmę turėjo atgautas uostas, pagyvėjo prekyba su užsieniu. Buvo steigiamos lietuviškos mokyklos, pramonės ir prekybos įmonės, siekiant Klaipėdos krašto gyventojus integruoti į Lietuvos ekonominį, politinį ir kultūrinį gyvenimą.
Lietuvos kariuomenė įžengė į Vilnių ir atgavo savo istorinę sostinę. Pagal 1920 m. liepos 12 d. Lietuvos – Sovietų Rusijos taikos sutartį, Rusija pripažino Lietuvai Vilnių ir Vilniaus kraštą. Iki tol Vilniuje buvusius lenkų dalinius Raudonoji Armija, vykdydama liepos 12 d. pasirašytą sutartį, privertė pasitraukti. Vilnius Lietuvos karinei vadovybei perduotas rugpjūčio 26 dieną. Lietuvai susigrąžinus sostinę, Gedimino kalne vėl suplevėsavo trispalvė vėliava, kuri pirmą kartą čia buvo iškelta 1919 m. sausio 1 d. Atgavus Vilnių, į jį buvo paskirti įvairių ministerijų įgaliotiniai. Krašto apsaugos ministro įsakymu sudaryta Vilniaus miesto karo komendantūra. Deja, po kelių mėnesių Vilnius vėl buvo prarastas.

Šia sutartimi Sovietų Rusija pripažino Lietuvos nepriklausomybę ir suverenumą, atsisakė teisių į Lietuvos teritoriją, pripažino Lietuvai Vilniaus kraštą, nustatė valstybės sieną. Taip pat įsipareigojo gražinti į Lietuvą karo metais išvežtą dokumentus, meno kūrinius, archyvus ir kt. Šia sutartimi Rusija iš esmės pripažino Lietuvos nepriklausomybę de jure ir de facto.

Lietuvos Valstybės Tarybos pavedimu, Augustinas Voldemaras sudarė I-ąją Lietuvos Laikinąją Vyriausybę. A. Voldemaras tapo pirmuoju nepriklausomos Lietuvos Ministru Pirmininku, taip pat ir Užsienio reikalų ministru. Iš ministrų V. Stašinsko, P. Leono, M. Yčo, J. Tūbelio, M. Velykio, J. Vygodskio, J. Voronko ir  J. Yčo sudaryta Vyriausybė dirbo iki 1918 m. gruodžio 26 dienos. Dėl sudėtingos Lietuvos politinės padėties (vokiečių okupacinė valdžia vis dar buvo Lietuvoje) I-oji Lietuvos Laikinoji Vyriausybė turėjo daugiau simbolinę reikšmę ir dirbo tik šiek tiek daugiau negu mėnesį. Gruodžio 20 d. jos vadovai išvyko į Vakarų Europą ieškoti finansinės paramos Lietuvai ir siekti tarptautinio pripažinimo. Vietoj jos buvo sudaryta II-oji, Mykolo Sleževičiaus vadovaujama, Lietuvos Laikinoji Vyriausybė.

Iki 1932 m. Lietuvoje nebuvo aukštojo karo mokslo institucijos, todėl karininkai aukštąjį išsilavinimą įgydavo Europos šalių karo akademijose. Kadangi užsienio kariuomenių organizacinė struktūra skyrėsi, o studijos  brangiai kainavo, Lietuvos kariuomenės vadovybė nutarė įsteigti Aukštąją karo mokyklą. Generolo Petro Kubiliūno iniciatyva ji buvo įkurta Kaune, Aukštojoje Panemunėje. Kasmet buvo priimama po 25–30 studentų. Mokslas mokykloje truko 2,5 metų. Buvo mokoma karo strategijos, taktikos, organizacijos, karo technikos, karo istorijos ir teisės, bendrojo lavinimo dalykų. Mokykloje dėstė Vytauto Didžiojo universiteto profesūra. Dauguma mokyklos absolventų tapo vadovaujančiais Lietuvos kariuomenės veikėjais – generolais, generalinio štabo darbuotojais, karo atašė Lietuvos pasiuntinybėse užsienyje, pėstininkų, artileristų ir kitų kariuomenės dalių specialistais. 

I Europos moterų krepšinio čempionatas vyko Romoje 1938 m. spalio 12–16 dienomis. Jame dalyvavo penkios rinktinės, kurios po pirmenybių išsidėstė tokia tvarka: Italija, Lietuva, Lenkija, Prancūzija, Šveicarija. Lietuvos moterų rinktinė iš 4 rungtynių laimėjo 3 ir turėjo dalintis 1–3 vietas su kitomis komandomis, tačiau pagal tuometines varžybų taisykles (skaičiuojant taškus), jai atiteko antroji vieta. Lietuvos komandą sudarė: S. Astrauskaitė, B. Didžiulytė, J. Jazbutienė, P. Kalvaitienė, T. Karumnaitė, J.Makūnaitė, S. Markevičienė, G. Miuleraitė, A. Vailokaitytė, E. Vaškelytė. Komandą treniravo Europos čempionu su vyrų rinktine tapęs Feliksas Kriaučiūnas. Po pirmenybių trys lietuvės – G. Miuleraitė, J. Jazbutienė ir S. Astrauskaitė – pateko į simbolinį geriausiųjų penketuką, o Italijos žurnalistai geriausia žaidėja išrinko Genovaitę Miuleraitę. Vicečempionėms buvo įteikta Romos gubernatoriaus dovana – antikinės vilkės skulptūra – ir sidabro medaliai. Čempionato metu moterų rinktinė susidūrė su ne vienu iššūkiu. Ruošiantis kelionei į Romą labai stigo lėšų. Laimei, atsirado mecenatė – operos solistė Vincė Jonuškaitė-Zaunienė, asmeninėmis lėšomis padengusi dalį kelionės išlaidų. Nuvykus į Romą, organizatoriai rinktinei suruošė kelionę po apylinkes. Grįžtant sugedo du iš trijų lietuves vežusių  automobilių ir daliai žaidėjų teko kelis kilometrus kulniuoti pėsčiomis.

1931 m. liepos 24 d. buvo duotas pirmojo ralio „Aplink Lietuvą“ startas. 1043 km trasoje lenktyniavo 14 automobilių ir 12 motociklų. Jo nugalėtojų laukė šalies Prezidento Antano Smetonos įsteigtas specialus prizas – sidabrinė taurė, kurią pagal Prezidentūros užsakymą pagamino Vokietijos juvelyrai. Ji būtų tapusi ekipažo nuosavybe tuo atveju, jei šis lenktynes būtų laimėjęs tris kartus iš eilės. Pirmuosius du ralius 1931 ir 1932 metais laimėjo lenktynininkas Pranas Hiksa. Nugalėtojas pirmąjį ralį laimėjo su automobiliu „Dodge Brothers“, o antrąjį – su „Chrysler de Soto“. Motociklininkų grupėje pirmąjį ralį laimėjo P. Janušauskas. Nors rengti ralius planuota kasmet, trečiasis ralis buvo surengtas tik po penkerių metų pertraukos. Dar vienas automobilių ralis įvyko 1938 metais kaip Tautinės lietuvių olimpiados renginių dalis. Visus „Aplink Lietuvą“ ralius organizavo Lietuvos automobilių klubas (LAK).

1922 metais Kaune buvo 5 kino teatrai. 1940 metais jų skaičius išaugo iki 17. Daugiausia kino teatrų koncentravosi Laisvės alėjoje, tačiau vienas po kito kūrėsi ir Žaliakalnyje, Vilijampolėje, Aukštojoje Panemunėje bei kitur. Spaudoje rašyta, jog 1931 metais iš 15 Kaune veikusių  kino teatrų tik trys – „Metropolitain“, „Kapitol“ ir „Forum“ – buvo aukščiausios klasės. Vienas iš jų –„Forum“ – žiūrovams duris atvėrė 1930 metų pabaigoje. Laisvės al. 32 įsikūręs kino teatras veiklos pradžioje turėjo 550 vietų salėje ir 190 vietų balkone. XX a. 4 deš. pabaigoje salės vietų skaičius išaugo iki 700. „Forum“ gana greitai tapo reitingų lyderiu ir užsitarnavo moderniausio ir gausiausiai lankomo kino teatro titulus. Jį vertino dėl pastato estetinių savybių, patogių patalpų, kokybiškos įrangos ir aparatūros bei repertuaro meninės vertės. Tuo metu kiekvienas kino teatras asmeniškai sudarinėjo repertuarus, todėl turėjo savo nuolatinę publiką. „Forume“ rodyti žymiausių Amerikos ir Europos kino kompanijų filmai. Prie jo populiarinimo prisidėjo ir atidarymo ceremonijoje dalyvavęs Juozas Tumas-Vaižgantas. Jis ne tik pašventino kino teatrą, bet ir savo kalboje palinkėjo ne vaikytis sensacijų, o šviesti tautą.
Seimo priimtas Monetų įstatymas nurodė kaldinti ir leisti į apyvartą aliuminio, bronzos, sidabro ir aukso monetas. Konkursą kaldinti bronzinius centus laimėjo Birminghemo bendrovė King’s Norton Metal Works, o sidabrinius litus – Londono Royal Mint kalykla. Monetos kaldintos pagal skulptoriaus Juozo Zikaro gipsinius modelius, už kurių sukūrimą autorius gavo 17 tūkst. Lt atlygį. Tai buvo 1, 5, 10, 20 ir 50 nominalo centai ir 1, 2 bei 5 nominalo litai. Visų monetų averso piešinys buvo vienodas – centre vaizduotas Vytis su iš kraštų įkomponuotu užrašu „Lietuvos Respublika“, žemiau kurio buvo Gediminaičių stulpai ir data. Monetų reversai buvo skirtingi: žydintis linas (1, 5 ct), miežio ir avižos varpos (10, 20, 50 ct), ąžuolo (1 Lt) ir rūtos (2 Lt) šakelės, tulpės (5 Lt). Pirmosios lietuviškos monetos apyvartoje pasirodė tik 1925 m. sausį.
Pirmąjį vienvietį ANBO („Antanas Nori Būti Ore“ akronimas) lėktuvą 1925 m. sukonstravo ir išbandė savamokslis konstruktorius vyr. ltn. Antanas Gustaitis. Lėktuvas buvo skirtas sportui, turizmui ir treniruotėms. ANBO liemuo buvo sudarytas iš plieninių vamzdelių, padengtas audiniu ir skarda, sparnai mediniai, padengti audiniu. Maksimalus lėktuvo greitis C 142 km/val., tolimiausia skrydžio distancija – 450 km. Šiuo lėktuvu lakūnas buvo nuskridęs į Rygą, kur pademonstravo keletą akrobatinių figūrų. Tai buvo pirmasis sėkmingas lietuvių lėktuvo pasirodymas užsienyje. 1926 m. lėktuvą nupirko Lietuvos karinė aviacija. Iš viso buvo pagamintos devynios ANBO lėktuvo serijos, 66 įvairių tipų lėktuvai. Serijinė A. Gustaičio lėktuvų gamyba prasidėjo nuo ANBO-III, o 1934 m. vasarą grupė karo lakūnų, vadovaujama paties konstruktoriaus, trimis ANBO-IV lėktuvais apskrido Europą. 

1918 m. lapkričio 2-osios naktį priimti lakoniški Lietuvos Valstybės Laikinosios Konstitucijos pamatiniai dėsniai – nuolatinės Lietuvos Valstybės Konstitucijos pirmtakas. Nepaisant kai kurių Tarybos narių nepritarimo, pagrindine Valstybės institucija buvo paskelbta Valstybės Taryba, o kolegialiu valstybės vadovu – Prezidiumas. Dėsniai skelbė visų piliečių lygybę prieš įstatymus, o galutinę valstybės valdymo formą paliko nustatyti Steigiamajam Seimui.

1938 m. kovo 17 d., praėjus kelioms dienoms po pasienio incidento, kai susišaudymo metu tarp Lietuvos ir Lenkijos pasieniečių žuvo pastarųjų kareivis, Lietuvai buvo įteiktas Lenkijos ultimatumas. Jame buvo reikalaujama, kad Lietuvos vyriausybė užmegztų diplomatinius santykius, atsiųstų savo akredituotą diplomatinį atstovą į Varšuvą ir priimtų lenkų atstovą Kaune. Reikalavimams priimti duotos 48 valandos. Kovo 19 d. Prezidentūroje buvo sušauktas nepaprastasis Vyriausybės posėdis lenkų įteiktam ultimatumui apsvarstyti. Posėdyje dalyvavo visi ministrai, Seimo pirmininkas, kariuomenės vadas ir kariuomenės štabo viršininkas. Buvo išklausyti užsienio reikalų ministro Stasio Lazoraičio paaiškinimai ir kariuomenės vado gen. Stasio Raštikio pareiškimas, kad Lietuvos kariuomenė dar nėra paruošta gynybai. Abu pareigūnai siūlė priimti Lenkijos reikalavimus. Ultimatumas buvo priimtas. Lietuva po beveik 20 metų vėl užmezgė diplomatinius santykius su Lenkija, tačiau visuomenė tai vertino kaip Vilniaus krašto išsižadėjimą. Dėl to smuko ir Prezidento Antano Smetonos autoritetas.

Pirmuosius nuolatinius tiltus per Nerį Vilijampolėje ir Eiguliuose pastatė vokiečiai 1915 metais. Medinius statinius 1926 metų pavasarį nuplovė Neries ledonešis. Gyventojai vėl turėjo keltis garlaiviu, Eiguliuose veikė keltas. 1927 metais buvo pradėti naujo tilto parengiamieji darbai, o 1928 m. birželio 21 d. buvo pašventinta Vilijampolės tilto statybos darbų pradžia. Pabaigus statybas, Prezidentui Antanui Smetonai pasiūlius, Vilijampolės tiltas buvo pavadintas inžinieriaus Petro Vileišio vardu. Pagrindinės tilto dalys buvo atgabentos iš Danijos. Jį sudarė penkios arkinės santvaros, ilgis siekė 267,25 m, plotis – 12,7 metrų. Važiuojamoji dalis buvo išklota keturkampiais granito akmenimis, o šaligatviai – asfalto sluoksniu. Tilto statyba kainavo daugiau negu 3 mln. litų.

XX a. 4 deš. VDU Medicinos fakultetui iškilo būtinybė statyti naują klinikų tipo ligoninę, kurioje be įprasto pacientų gydymo turėjo būti vykdomi klinikiniai tyrimai bei ruošiami nauji medikai. 1936 m. birželio 4 d. Vyriausybė tam pritarė ir skyrė sklypą VII forto rajone prie Šv. Luko ligoninės. 1936 m. rugpjūtį buvo paskelbtas projekto konkursas, kurį laimėjo prancūzų architektai. 1937 m. liepos 21 d. buvo padėtas kertinis VDU klinikų rūmų akmuo. Statybų metu buvo panaudotos įvairios modernios medžiagos ir pažangios statybų technologijos. Klinikas sudarė 6 dideli korpusai: centrinis, administracijos, infekcinių ligų, nervų ir psichinių ligų, patologinio anatomikumo bei ūkio dalies su katiline. Klinikų komplekso pastatus tarpusavyje sujungė požeminių galerijų tinklas, kurio ilgis siekė apie 1 kilometrą. Dėl didžiulio darbų masto čia dirbo net 20 įvairių rangovų firmų. 1939 m. liepą pastato statyba buvo baigta. Klinikų pirmuoju direktoriumi tapo prof. Kazys Oželis. 1939 m. rugsėjį Europoje kilęs karas ir įtempta politinė situacija pristabdė klinikų įrengimo darbus. Pacientus klinikos priimti pradėjo nuo 1940 m. liepos 1 dienos. Juose tuo metu buvo 1000 lovų ligoniams ir dirbo apie 350 darbuotojų.

1918 m. kovo 23 d. Vokietija pirmoji pripažino atkurtą Lietuvos valstybę, bet kaip priklausomą nuo Vokietijos (pagal 1917 m. gruodžio 11 d. Lietuvos Tarybos aktą). Pagal šią deklaraciją Lietuva turėjo būti susieta su Vokietija karo, susisiekimo, muitų ir piniginės sistemos konvencijomis. Po pripažinimo kasdienis gyvenimas Lietuvoje iš esmės nepasikeitė: liko vokiečių karinė administracija, tęsėsi rekvizicijos. Iki 1918 m. antros pusės Vokietija spaudė Lietuvos Tarybą sudaryti gruodžio 11 d. akte numatytas abiejų valstybių konvencijas. Tik metų pabaigoje, Vokietijai pralaimint karą, spalio 20 d. Lietuvos Tarybai buvo pranešta, kad ji gali laisvai spręsti dėl Lietuvos santvarkos ir sudaryti vyriausybę.

Naujuose rūmuose buvo numatyta įkurdinti du muziejus – M. K. Čiurlionio galeriją ir Karo muziejų. Dar prieš oficialų atidarymą, šie muziejai aktyviai varžėsi, kas pirmas pradės parodinę veiklą. Pasibaigus statybos darbams, o vidaus įrengimui esant pačiame įkarštyje, 1934 m. balandį M. K. Čiurlionio galerijoje buvo atidaryta liaudies meno, vėliau švedų taikomosios dailės parodos. Dviems muziejams ruošiantis keltis į naujus rūmus, varžytasi ir dėl patalpų. 1935 m. gegužės 14 d. Karo muziejaus direktoriui gen. Vladui Nagevičiui vadovaujant, aviacijos karininkai, II pėstininkų pulko ir karo invalidų komandos, grojant muziejaus orkestrui, užėmė M. K. Čiurlionio galerijai priskirtas penkias antro aukšto sales ir į jas padėjo „Lituanicos“ dalis bei kitus eksponatus. Pagaliau 1936 m. vasario 16 d. Vytauto Didžiojo kultūros muziejus buvo oficialiai atidarytas. 1936 m. spalio 22 d. paskelbtu Vytauto Didžiojo muziejaus įstatymu buvo reglamentuota dviejų atskirų Kultūros ir Karo muziejų veikla, struktūra ir pavaldumas. 1936–1940 m muziejuje kaupė ir eksponavo vertingus eksponatus, surinktus ne tik Lietuvoje, bet ir užsienyje. Muziejų varžytuvės liudijo kultūrinio ir meninio gyvenimo aktualumą ir intensyvumą, bei tai, kad Rūmai turėjo ne tik praktinę muziejaus paskirtį, bet ir simbolinę reikšmę to meto Lietuvai.

Botanikos sodo populiarumas gamtininko Tado Ivanausko galvoje pagimdė idėją kurti Kaune zoologijos sodą. Zoologijos sodui buvo pasirinktas Adomo Mickevičiaus slėnis prie Girstupio upelio. 1938 m. liepos 1 d. surengtos sodo atidarymo iškilmės. Jose dalyvavo Vyriausybės nariai, daug profesorių, visuomenininkų, spaudos atstovų bei keli šimtai kauniečių. Atidarymo dieną ekspoziciją sudarė 40 gyvų eksponatų: 5 lapės, 1 taurusis elnias, 3 briedžiai, 2 vilkai, šernas, baltasis gandras, pilkasis garnys, ereliai, pelėdos, danieliai ir kiti. Tai buvo paties prof. T. Ivanausko bei kitų zoologijos sodų jam padovanoti gyvūnai. Per metus zoologijos sodas pasipildė maždaug 150 eksponatų. Spauda apie atidarymą rašė: „Lankytojai parodė didelį susidomėjimą. Prie kai kurių žvėrelių ir paukščių būriais išstovėjo po keliolika minučių“.

Šio surašymo duomenimis, Lietuvoje gyveno 2 028 971 gyventojas. Lietuvos plotas buvo 53 242 km2. Vienam km2 teko po 38,3 gyventojų. Moterų 1923 m. buvo 93,9 tūkst. daugiau negu vyrų (1000 vyrų teko 1095 moterys). Vidutiniškai šeimą sudarė 4,7 asmenys. Šalyje vyravo du vaikus turinčios šeimos. Vidutinis santuokos amžius moterims buvo – 25 m., vyrams – 30 m. Pagal surašymo duomenis 1923 m. miestiečiai sudarė mažumą visų Lietuvos gyventojų – tik 17,7 proc. Šalyje gyveno 26 tautybių gyventojai. Lietuviai sudarė apie 84 proc. Maždaug 35 proc. Lietuvos gyventojų buvo raštingi. Surašymą vykdė Centralinis statistikos biuras. Surašymas neapėmė Vilniaus ir Klaipėdos kraštų, jo rezultatai buvo publikuoti 1924 ir 1925 metų „Statistikos biuletenyje”. 
Prieš II Europos vyrų krepšinio pirmenybės Rygoje Lietuvos rinktinė buvo priskiriama prie „autsaiderių“. Nustebinę visus, lietuviai grupėje nugalėjo Italijos, Estijos ir Egipto rinktines. Pusfinalyje jie įveikė Lenkijos rinktinę, o finale susitiko su Italija, prieš kurią laimėjo vienu tašku (24-23). Lietuvos rinktinę ypač sustiprino prie jos prisijungę JAV lietuviai. Nugalėtojų komandą sudarė: F. Kriaučiūnas (jis ir komandos treneris), P. Talzūnas, J. Žukas, A. Andrulis, L. Baltrūnas, Č. Daukša, L. Kepalas, P. Mažeika, E. Nikolskis, L. Petrauskas, Z. Puzinauskas, S. Šačkus. Geriausiuoju čempionato žaidėju pripažintas P. Talzūnas, jis buvo ir rezultatyviausias – per 5 rungtynes pelnė 67 taškus. Į simbolinį Europos čempionato penketuką išrinktas ir F. Kriaučiūnas. Čempionų rinktinei, tuo metu vadintai meisteriu, buvo įteikta Latvijos Prezidento K. Ulmanio sidabrinė lėkštė. Iš Latvijos traukiniu grįžtančius Europos čempionus įvairiuose miesteliuose iškilmingai sutiko sirgalių minios, apipildamos gėlėmis ir dovanomis. Pirmą kartą istorijoje pasižymėjusiems sportininkams buvo įteikti valstybiniai apdovanojimai. Po šio triumfo Lietuva įsibrovė į Europos krepšinio elitą.
Inžinieriai danas Peteris Marius Frandsenas ir lietuvis Antanas Jokimas parengė miesto tvarkymo schemą, kuri 1923 m. liepos 5 d. Kauno miesto tarybos posėdyje buvo patvirtinta kaip „schematinis miesto vystymosi planas“. Projekto kompozicijos idėja – maksimalus struktūros sureguliavimas sekant Vakarų Europos sostinėms būdingomis reprezentatyviosios urbanistikos idėjomis. Ypatinga funkcija plane buvo numatyta Žaliakalniui. Šis miesto rajonas turėjo tapti laikinosios sostinės centru. Trapecijos formos rajonas buvo suskirstytas į kvartalus, kuriuose buvo suplanuoti 187 sklypai, dauguma naujai statomų namų pasižymėjo modernia stilistika. Mediniuose ir mūriniuose 1–2 aukštų pastatuose įrengti vienas ar keli butai. Pagal išankstinį planą atskiros gatvės apsodintos skirtingų rūšių medžiais, erdviuose sklypuose palikta vietos sodams. Planas buvo įgyvendintas tik tose vietose, kur žemė priklausė valstybei, kadangi nekilo kliūčių planingai formuoti gatvių tinklą ir užstatymą.
Botanikos sodas buvo įsteigtas 1923 m. Aukštojoje Fredoje, buvusiame Juozapo Godlevskio dvare. Steigimu rūpinosi botanikai prof. Liudas Vailionis ir šveicarų kilmės prof. Konstantinas Rėgelis, kuris tapo pirmuoju Botanikos sodo vadovu ir vadovavo iki 1940 m. Sodui atiteko dalis dvaro sodybos pastatų ir parkas. Hanoverio parkų-sodų architektas Karolis Rauth parengė detalų sodo išplanavimo projektą, perplanavo senųjų parko takų tinklą. 1923 m. liepos 8 d. įvyko oficialus Botanikos sodo atidarymas. Prezidentas Aleksandras Stulginskis padėjo kertinį akmenį oranžerijos statyboms. 1923–1925 m. Botanikos sode buvo pastatyti pirmieji šiltnamiai-oranžerija, turėjusi 4 skyrius su pastovia oro temperatūra ir baseinu tropikų augalams. Čia augo 1770 įvairių rūšių augalų. Per pirmus veiklos metus Botanikos sodą aplankė 5000 lankytojų, o per kelerius metus jis tapo ne tik biologijos, medicinos ir farmacijos studentų mokomąja baze, bet ir svarbiu botanikos mokslo centru. 

Nelegali nacistinė veikla Klaipėdos krašte ir Vokietijos pastangos atplėšti jį nuo Lietuvos sustiprėjo jau 1933 metais. 1934 metais Klaipėdoje veikusios nacistinės partijos CSA (Krikščionių socialistų darbininkų sąjunga) ir SOVOG (Klaipėdos krašto socialistinė tautos sąjunga) rengėsi ginkluotam sukilimui, o prie Klaipėdos krašto sienos išprovokavus riaušes turėjo įsiveržti Vokietijos SA daliniai. Lietuvos saugumo organams išsiaiškinus nacistų planus, 1934 m. vasarį nacistinių partijų vadovai Ernstas Noimanas ir Teodoras Zasas bei aktyviausi nariai buvo suimti. Teismo procesas prasidėjo 1934 m. gruodžio 14 dieną. Kratų metu pas 805 įtariamuosius rasta 1104 šaunamieji ginklai, nelegalios nacistinės propagandinės literatūros, dokumentų. Teismo proceso metu buvo iškvosti 1237 žmonės, baudžiamojon atsakomybėn patraukti 142 asmenys, tačiau daliai jų pasislėpus, liko 126 kaltinamieji. 1935 m. kovo 23 d. byla, nagrinėta 69 posėdžiuose, pasibaigė. Po tris paras rengto teismo sprendimo, kovo 26 d. buvo nuteisti 87 asmenys, 35 išteisinti, 1 pabėgo. E. Noimanui ir jo pavaduotojui Viliui Bertulaičiui skirta po 12 metų, o T. Zasui ir pavaduotojui Hanui Ropui – po 8 metus sunkiųjų darbų kalėjimo su turto konfiskavimu. Šis teismas vertas „Pirmojo Niurnbergo“ vardo, kadangi tuo metu Lietuva pirmoji surengė didžiulio masto teismą prieš nacistų ardomąją veiklą.

Lietuviškosios visuotinės enciklopedijos idėja gimė 1910 metais JAV. Savaitraščio „Vienybė lietuvninkų“, laikraščio „Tėvynė“ leidėjai ir Mykolas Biržiška žurnale „Visuomenė“ iškėlė „Lietuviškojo žinyno“ leidimo idėją, tačiau dėl lėšų stokos šis sumanymas tuo metu įgyvendintas nebuvo. 1929 metais Lietuvos kultūros taryba atgaivino visuotinės lietuviškos enciklopedijos leidybos sumanymą, o  Spaudos fondas pasiryžo tokią enciklopediją išleisti. Vyriausiu redaktoriumi buvo paskirtas prof. Vaclovas Biržiška. 1930 m. sausio 25 d. priimtas „Lietuviškosios enciklopedijos“ planas. Spaudos fondas, bendradarbiaudamas su Lietuvių katalikų mokslo akademija, 1931 metais išleido pirmojo tomo pirmąjį sąsiuvinį. Iki 1944 metų buvo suspėta išleisti 9 tomai – iki J raidės. 
1927 metais „Warner Bros“ kino kompanija sukūrė pirmąjį garsinį filmą. Gana greitai garsinis kinas pasiekė ir Lietuvą. Pradžioje būta bandymų garsinį kiną imituoti. 1929 metais „Oaza“ neturėdama tam tinkamos aparatūros parodė tariamai garsinį „Paramount“ kino kompanijos filmą „Sparnai“. Spauda apie tai rašė: „Prikabinta prie sienų bent 8 radio aparatų garsiakalbiai, kurie laiks nuo laiko ima nežmoniškai plerpti. Jokio ryšio, jokio panašumo su einančio filmo veiksmu šie beprasmiai garsai neturi...“ Pirmoji tikrai garsinė kino juosta „Tik tave aš mylėjau“ buvo parodyta 1930 metų sausio pabaigoje kino teatre „Odeon“. Filmas sulaukė išskirtinio dėmesio. Rašyta, jog „Odeon“ salė visada buvo sausakimša, todėl specialiai rengti papildomi seansai, grupėms taikytos nuolaidos. Nuo šių metų prasidėjo garsinio kino era – ir kiti kino teatrai pirkosi reikalingą aparatūrą, o 1936 metais buvo atidarytas specialiai tam skirtas kino teatras „Daina“. 
Taikos metu kariuomenei saugoti sieną tapo netikslinga, todėl jau nuo 1923 m. pradėta laipsniškai išvesti pasienio pulkus. Nuo 1924 m. sausio 1 d. valstybės sieną ėmė saugoti Lietuvos pasienio policija, pavaldi Vidaus reikalų ministerijai (VRM). Į naują instituciją dirbti perėjo dalis pasienio pulkų karių ir karininkų. 1924 m. buvo nustatyta, kad pagrindinis Pasienio policijos rūpestis bus saugoti sienas su Vokietija ir Lenkija. Čia vienam sienos kilometrui tekdavo po 2 policininkus, o 2,7 km sienos su Latvija teko tik 1 policininkas. Buvo įkurtas ir Pasienio policijos padalinys – Pasienio policijos jūros apsauga, kuri kartu su Klaipėdos krašto policija saugojo Baltijos jūros ir Kuršių marių dalį nuo kontrabandininkų ir kitų nusikaltėlių. 
Vidaus reikalų ministras Steponas Rusteika išleido Valstybės saugumo departamento statutą, kuriame buvo apibrėžtos Valstybės saugumo ir kriminalinės policijos funkcijos. Departamento direktoriumi buvo paskirtas Jonas Statkus. Valstybės saugumo policijos vadovu tapo Augustinas Povilaitis, o Kriminalinės policijos – Petras Pamataitis. Departamentą sudarė septyni skyriai: Bendrasis, Spaudos, Agentūros, Ypatingasis, Žinių, Kvotų ir Identifikacijos. Juose dirbo 273 tarnautojai. Statute buvo nusakytos Valstybės saugumo policijos funkcijos: žvalgyti,  išaiškinti nusikaltimus valstybės saugumui, rinkti parodymus, įrodymus ir nusikaltusius pristatyti teisingumo organams. Buvo sukurta Valstybės saugumo ir Kriminalinės policijos tarnautojų uniforma ir tarnybinis legitimacijos ženklas. Darbuotojams uždrausta būti politinių organizacijų nariais. Valstybės saugumo departamentas sustiprino šalies pasipriešinimą ardomosioms vidaus ir užsienio jėgoms. 

Jau nuo 1940 m. gegužės Lietuva buvo sulaukusi SSRS kaltinimų. Birželio 7 d. SSRS apkaltino Lietuvą laužant 1939 m. spalio 10 d. sutartį. Tomis dienomis Maskvoje buvęs Ministras Pirmininkas Antanas Merkys pranešė, kad padėtis rimta. Vėlų 1940 m. birželio 14 d. vėlų vakarą SSRS vyriausybės vadovas Viačeslavas Molotovas pateikė Lietuvos užsienio reikalų ministrui Juozui Urbšiui Maskvoje ultimatumą, kuriame Lietuva buvo apkaltinta savitarpio pagalbos sutarties laužymu ir jai pateikti trys reikalavimai: 1) suimti ir perduoti teismui Vidaus reikalų ministrą Kazį Skučą ir Valstybės saugumo departamento direktorių Augustiną Povilaitį, kaip tiesiogiai kaltus dėl provokacijų prieš SSRS kariuomenę Lietuvoje; 2) sudaryti naują, Maskvai priimtiną vyriausybę, kuri užtikrintų savitarpio pagalbos sutarties vykdymą; 3) įsileisti į Lietuvą neribotą Raudonosios Armijos kontingentą. Skubant dėl ypač trumpo ultimatumo termino (iki birželio 15 d. 9 val. Lietuvos laiku) ultimatumo dalis su reikalavimais į Kauną buvo siunčiama telegrama. Atsakyti į ultimatumą Lietuvai buvo skirta tik 9 valandos.

Tautinė lietuvių studentų organizacija „Korp! Neo-Lithuania“ savo veiklą pradėjo Vytauto Didžiojo universitete ir veikė iki 1940 m. Ji vienijo gausias dešiniųjų pažiūrų studentų gretas bei garbės narius, tokius kaip kanauninkas J. Tumas Vaižgantas, Dr. J. Basanavičius, Br. K. Balutis, P. Vileišis, J. Jablonskis, A. Smetona, J. Mačiulis-Maironis ir kt. 1923 m. kovo 1 d. organizacija persivadino į Studentų Tautininkų Korporaciją Neo-Lithuania, o 1928 m. įsikūrė Korporacijos rūmuose ant Parodos kalno. Organizacija tapo vienu iš Tautininkų partijos visuomeninių ramsčių. Viena pagrindinių jos užduočių buvo skleisti ir skatinti patriotizmo bei tautiškumo idėjas jaunimo tarpe. 

Funikulierius, anuomet dar vadintas virviniu tramvajumi, turėjo sujungti sparčiai augančią viršutinę miesto dalį Žaliakalnį su apačioje nusidriekusiu miesto centru. Žemutinė stotelė buvo įrengta prie V. Putvinskio g. 22-ojo namo, o viršutinė – Aušros ir Žemaičių gatvių sankirtoje. Funikulierius atidarytas 1931 metais dalyvaujant Prezidentui Antanui Smetonai ir tuomečiam miesto burmistrui Jonui Vileišiui, kurie ir inicijavo šio keltuvo statybą. Atidarymo ceremonijai buvo parengta viršutinė stotelė. Pirmiausia į Žaliakalnį kėlė vienas medinis, skarda dengtas vagonėlis, o kitas dėl atsvaros buvo prikrautas akmenų. Vėliau vagonai buvo padidinti ir abu pritaikyti keleiviams. Apatinės stotelės peronas suprojektuotas ir pastatytas 1935 metais. Iš pradžių keltuvo bilietai kainavo po 10 ct į abi puses, tačiau greitai leidimasis žemyn atpigo iki 5 centų. 
Tai buvo pirmieji laisvi, tiesioginiai, visuotiniai Pirmosios Lietuvos Respublikos rinkimai į Seimą. Rinkimai vyko pagal proporcinę sistemą slapto balsavimo būdu. Rinkimuose pirmą kartą balsuoti ir dalyvauti galėjo ir moterys. Rinkimų teisę turėjo Lietuvos piliečiai, sulaukę 21 metų (išrinkti galėjo būti nuo 24 m.). Rinkimuose balsavo apie 90 proc. visų balso teisę turėjusių piliečių. Rinkimų rezultatai: išrinkta 112 narių, iš jų 59 vietas gavo Krikščionių demokratų bloko atstovai, 29 – Valstiečių sąjungos ir Lietuvos socialistų liaudininkų demokratų blokas, 13 – socialdemokratai, 6 – žydų, 3 – lenkų, 1 – vokiečių atstovai, 1 – darbininkų sąrašas. 

1933 m. rugsėjo 10 dieną Amerikos lietuvių laikraščio „Naujienos“ redakcijoje Čikagoje vykusiame susirinkime susikūrė Amerikos lietuvių transatlantinio skridimo sąjunga (ALTASS), kuri pasiryžo organizuoti antrąjį lietuvių transatlantinį skrydį. Už skrydžiui suaukotus pinigus San Franciske ALTASS nupirko lėktuvą ,,Lockheed L-5B Vega“ ir pavadino jį ,,Lituanica II“. Iš karto buvo numatytas ir pilotas – lietuvių kilmės lakūnas Juozas Janušauskas (Joseph R. James), tačiau sąjungai jis kėlė vis daugiau reikalavimų ir buvo pakeistas jaunu, 26 metų, lakūnu Feliksu Vaitkumi. Šis pilotas buvo baigęs Kalifornijos aviacijos mokyklą ir tarnavo JAV karinėse oro pajėgose. F. Vaitkaus pilotuojama „Lituanica II“ iš Niujorko Floyd Bennett aerodromo pakilo 1935 m. rugsėjo 21 dieną. Sėkmingai perskridusi Atlanto vandenyną, „Lituanica II“ dėl blogų oro sąlygų buvo priversta nutūpti ne Kaune, kaip buvo planuota, o Airijoje, netoli Balinhrobo miestelio. Skrydis užtruko apie 21,5 valandos, per kurias buvo nuskrista apie 5100 kilometrų. Tūpimo metu „Lituanica II“ buvo apgadinta, vėliau išardyta ir išplukdyta į Klaipėdą, o pats lakūnas iš Airijos nuvyko į Londoną, iš kur išskrido į Berlyną, o iš ten traukiniu išvažiavo į Lietuvą. Pagėgiuose, prie Lietuvos sienos, jis buvo sutiktas su ovacijomis, gėlėmis ir ąžuolų vainikais. Spalio 2 d. Klaipėdoje „Atlanto nugalėtojas“ iškilmingai įsodintas į lėktuvą ANBO-IV ir nuskraidintas į Kauno aerodromą – ten jo laukė gausi žmonių minia. Už šį skrydį lakūnui buvo suteiktas Vytauto Didžiojo III laipsnio ordinas.

Pirmąjį Lietuvos literatūros muziejų, tuo metu vadintą Rašliavos muziejumi, įkūrė kanauninkas Juozas Tumas-Vaižgantas. Steigėjas padovanojo savo asmeninę biblioteką ir iki 1929 m. pats jam vadovavo, rinko eksponatus ir juos tvarkė. Pirmoji spinta rašliavos muziejaus eksponatams saugoti buvo pastatyta J. Tumo-Vaižganto bute. Vėliau muziejus įkurtas Lietuvos universiteto Humanitarinių mokslų fakulteto (K. Donelaičio g. 26, dabar 20) bibliotekoje. Muziejuje buvo archyvuojami, saugomi ir eksponuojami įvairūs, dažniausiai dovanoti, rankraščiai, leidiniai, asmeninės įvairių kultūros, mokslo darbuotojų kolekcijos, Aukštųjų kursų archyvas ir kt. Šie rinkiniai vėliau tapo svarbia Vytauto Didžiojo universiteto rankraščių skyriaus dalimi.

Nuo 1939 m. spalio 3 d. iki 10 d. Maskvoje vyko pasitarimai dėl Vilniaus krašto grąžinimo Lietuvai bei dvišalės savitarpio pagalbos sutarties. Juose SSRS interesus atstovavo šalies vadovas J. Stalinas, o Lietuvą atstovavo užsienio reikalų ministras J. Urbšys. Lietuvos atstovams buvo iš karto pranešta, kad SSRS ir Vokietija susitarė, jog Baltijos valstybės priklausytų SSRS interesų sferai. SSRS pareikalavo pasirašyti sutartį dėl: 1) SSRS-Lietuvos savitarpio pagalbos, įkurdinant Lietuvoje Raudonosios armijos įgulas; 2) Vilniaus krašto perdavimo Lietuvai. Spalio 10 d. J. Urbšys ir V. Molotovas savo vyriausybių vardu pasirašė šias sutartis. Lietuvai atiteko 6909 km² Vilniaus krašto teritorija su 490 tūkst. gyventojų. Nors spalio 11 d. Kaune buvo surengtas didžiulis mitingas Vilniaus atgavimo proga, tačiau džiaugsmą temdė nerimas. Šalyje greit pasklido taikli frazė: „Vilnius – mūsų, o mes – rusų“. Nors sovietai Vilnių ir perdavė Lietuvai, tačiau besitraukdami kraštą apiplėšė, išveždami į Minską dalį pramonės įmonių ir fabrikų įrangos, svarbesnių archyvų fondus bei institucijų dokumentus, vertingesnes bibliotekų knygas, net maisto atsargas iš sandėlių. Vilniaus kraštas Lietuvai grąžintas visiškai nuskurdintas ir apiplėštas.

Pirmoji šalyje saugoma teritorija buvo įkurta gamtininko prof. Tado Ivanausko iniciatyva. Mokslininkas tyrė paukščius, gyvenančius Žuvinto ežero pakraščiuose, taip pat ten organizavo ir kitus gamtos tyrimus. 1937 metais, susirūpinus nykstančių vandens paukščių rūšių išsaugojimu, Lietuvos Respublikos Žemės ūkio ministerija nusavino Žuvinto ežerą iš privačių  asmenų, vėliau perdavė Vytauto Didžiojo universiteto Matematikos-gamtos mokslų fakultetui. Nusavintai teritorijai buvo suteiktas rezervato statusas. Žuvinte ir jo apylinkėse 1 km atstumu nuo rezervato ribos uždrausta medžioti paukščius ir gyvūnus. Ežero apsaugai įsteigtas sargo etatas, prilygintas valstybinei etatinei vyr. eigulio tarnybai. Rezervato įsteigimas buvo pirmasis toks gamtos apsaugos pavyzdys Lietuvoje.
Pašto statybos pradžia laikomi Vytauto Didžiojo metai (1930 m.), tačiau apie tokių rūmų poreikį buvo pareikšta jau 1924 metais. Felikso Vizbaro projektuoti rūmai buvo pastatyti 1931 metų pabaigoje. Tų pačių metų gruodžio 31 d. iš Donelaičio g. buvusio senojo pašto pastato į naujus rūmus įsikėlė Kauno centrinis paštas, o 1932 m. sausio pradžioje – Pašto valdyba. 1932 m. sausio 2 d. rūmus pašventino kanauninkas Juozas Tumas-Vaižgantas. Šis vienas svarbiausių laikinosios sostinės reprezentacinių statinių iš kitų išsiskiria modernizmo ir „tautinio stiliaus“ elementų derme bei prabangiu interjeru. Rūmai tuo metu buvo laikomi daugiaaukščiu namu (5 aukštai ir rūsys). Jame buvo įrengti modernūs liftai, erdvi operacijų salė, dušai ir poilsio kambariai darbuotojams. Rūmų interjerą dekoravo žymiausi to meto dailininkai. Salę  papuošė Vilniaus, Gardino ir Klaipėdos ženklai bei trys Kazio Šimonio piešti paveikslai. Petras Kalpokas operacijų salės sienas apjuosė nutapytais 103 Lietuvos pašto ženklais. 1935 metais pagrindiniame fasade buvo įmontuotas elektrinis laikrodis. Statinys tapo vienu svarbiausių laikinosios sostinės architektūros akcentų.
Muzikiniam lavinimui plėtoti 1919 metais kompozitorius Juozas Naujalis Kaune įkūrė privačią muzikos mokyklą, kuri 1920 metais buvo suvalstybinta ir pavadinta Valstybės muzikos mokykla. 1933 metais kompozitoriaus Juozo Gruodžio iniciatyva Prezidentas Antanas Smetona patvirtino Konservatorijos statutą. Taip buvo įsteigta aukštoji muzikos mokykla – Kauno konservatorija. Pirmuoju jos direktoriumi tapo kompozitorius, pedagogas ir dirigentas prof. Kazimieras Viktoras Banaitis. Konservatoriją sudarė šeši skyriai: Kompozicijos, Fortepijono, Vargonų, Styginių instrumentų, Dainavimo ir Pučiamųjų instrumentų. 1933 metais mokykloje dėstė 33 muzikos pedagogai, savo darbe taikę Vakarų Europos ir Rusijos muzikos akademijų patirtį. 1933 metais į konservatoriją įstojo 262 studentai.  Populiariausia buvo fortepijono specialybė, kur studijavo apie 30 proc. visų studentų. Mokykloje mokėsi įvairaus amžiaus ir išsilavinimo studentai, todėl baigę konservatoriją ne visi gaudavo aukštojo mokslo diplomą.

Pagal 1932 metais paskelbtą Kurortų įstatymą kurortais laikomos vietos, turinčios gydomųjų šaltinių arba gydomųjų purvų ir tinkamų patalpų bei įrengimų ligoniams gydyti arba yra patogios pailsėti ir sveikatai pataisyti. Kurortų statybą ir jų tvarkymą prižiūrėjo Vidaus reikalų ministras. Remiantis šiuo įstatymu 1933 m. balandžio 22 d. Kulautuva tapo pirmuoju Lietuvos kurortu. Po mėnesio, gegužės 16 d., kurorto statusas buvo suteiktas Kačerginei. 1933 metais kurortinėmis vietovėmis taip pat tapo  Palanga, Birštonas, Likėnai, Zarasai, Aukštoji Panemunė, Lampėdžiai, Berčiūnai, Anykščiai. 1934 metais buvo paskelbta, kad birželio 14 d. bus minima kaip  Lietuvos kurortų diena. Periodikoje buvo skatinamas vietos turizmas: „nusikalstume savo kraštui, jeigu turėdami tokių gražių kurortų ir vasarviečių vežtume pinigus į užsienius vasaros poilsiui ir sveikatai pataisyti“. 1940 metais kurortinių vietovių sąrašas papildytas, į jį įtraukti: Alytus, Bubiai, Juodšiliai, Paneriai, Pasvalys, Švenčionėliai, Šventoji, Trakai, Varėna II. 

Oficiali kanalizacijos tiesimo darbų pradžia Kauno mieste paskelbta 1924 m. rugsėjo 26 dieną. Ceremonijoje dalyvavo Kauno miesto taryba, kiti garbūs svečiai. Pradėtus darbus pašventino kanauninkas Juozas Tumas-Vaižgantas. Kauno miesto sanitarines sistemas suprojektavo inžinierius Steponas Kairys. Ypač aktyviai tokią pertvarką rėmė gydytojas Kazys Grinius ir burmistras Jonas Vileišis, nes kanalizacija ir vandentiekis buvo svarbi raupų, vidurių šiltinės ir kitų užkrečiamųjų ligų profilaktikos priemonė. Iki Antrojo pasaulinio karo pradžios buvo paklota 61 km ūkio kanalizacijos ir 27 km lietaus kanalizacijos tinklų, kurie palengvino Kauno miestiečių gyvenimą.
Šis įstatymas apibrėžė Lietuvos bendrojo lavinimo švietimo sistemą ir nustatė jos pakopas. Bendrojo lavinimo sistema reglamentuota pagal formulę 4+4+4 mokslo metai (pradžios mokykla, progimnazija ir gimnazija ar jos rango mokykla). Tokia mokslo trukmė galiojo iki 1936 m. Vidurines ir aukštesniąsias mokyklas steigė valstybė, savivaldybės, visuomeninės organizacijos ar pavieniai Lietuvos piliečiai. Valstybinės mokyklos buvo išlaikomos iš valstybės iždo. Vidurinėse ir aukštesniosiose mokyklose už mokslą ir egzaminus numatytas mokestis, kurio nesumokėjęs moksleivis buvo šalinamas. Mokyklos skirstytos į mišrias, „bernaičių“ ir mergaičių. Jose galėjo būti steigiamos papildomos klasės ar kursai specialybei gauti. 1920 m. pradžioje Lietuvoje veikė 38 gimnazijos ir progimnazijos. Šiose mokyklose mokėsi 8243 moksleiviai. 1934 m. šio tipo mokyklų skaičius išaugo iki 107 (jose mokėsi 21604 vaikai).
Dalyvavimas tarptautinėje Paryžiaus parodoje, kur dalyvavo net 46 valstybės, buvo pirmas toks didelis Lietuvos pasirodymas tarptautiniu mastu. Šalies ekspozicija buvo įrengta bendrame paviljone kartu su Estija ir Latvija. Darbus parodai pristatė žymūs Lietuvos menininkai A. Galdikas, P. Aleksandravičius, J. Mikėnas ir kiti. Didžiausią susižavėjimą lankytojams kėlė Lietuvos menininkų sugebėjimas suderinti tautiškumą ir modernizmą. Paviljono puošmena tapo lietuviškas Rūpintojėlis. Greta jo eksponuoti lietuvių menininkų kūriniai žemės ūkio darbų, Lietuvos kaimo temomis. Šalies savitumą taip pat bandyta atkleisti eksponuojant gausybę tradicinių kaimo amatų įkvėptų tekstilininkų, keramikų, baldžių dirbinių. Taip pat demonstruotos didelio formato lietuviškų kryžių nuotraukos. Parodoje Lietuva buvo ypač teigiamai įvertinta. Pirmą kartą tokiame renginyje ji pelnė 58 apdovanojimus. 44 lietuvių menininkai buvo apdovanoti  aukso, sidabro, bronzos medaliais ir garbės diplomais. Dalyvavimas Paryžiaus pasaulinėje mokslo ir technikos parodoje Lietuvai leido atrasti simbolinę vietą kultūros pasaulyje.
Pirmieji pasaulinės ekonominės krizės požymiai Lietuvoje pasireiškė 1929 metų viduryje. Dėl mažai išvystytos pramonės ir agrarinio šalies pobūdžio krizė labiau paveikė žemės ūkį. Pramonę ji palietė tik apie 1931 metus ir silpniau nei kitose Europos šalyse. Krizės metu dėl didelių muitų sumažėjus eksportui į užsienį atsirado didelis žemės ūkio produktų perteklius, 3,4 karto nukrito kainos. Bandant sušvelninti krizės poveikį, imtasi ir nepopuliarių sprendimų: sumažinti atlyginimai, pensijos ir pašalpos, įvesti nauji mokesčiai ir pakelti jau esami. Siekta iš valstybės tarnybos atleisti daugiau kaip 600 Lt uždirbančių tarnautojų žmonas, padidinti mokesčius bevaikėms poroms. Svarstyta įvesti mokesčius „senberniams“ ir „senmergėms“. Dėl didelio emigrantų skaičiaus Vyriausybė netgi svarstė planingos kolonizacijos idėjas, siuntė savo atstovus žvalgyti būsimų kolonijų. Tuo tikslu prof. Kazys Pakštas vyko į Afriką, o grįžęs siūlė sukurti antrąją, atsarginę Lietuvą Angoloje ar Madagaskare pavadinant ją Dausuva. Tačiau planingos kolonizacijos taip ir neprireikė – po 1931 metų, baigiantis krizei, emigrantų srautas ėmė slūgti.
1929 m. Jadvygos Tūbelienės pirmininkaujama Lietuvos Motinoms ir vaikams globoti organizacijų sąjunga surengė pirmąją Lietuvoje konferenciją motinų ir vaikų apsaugos tema. Be draugijos narių, konferencijoje taip pat dalyvavo gydytojai, profesoriai, organizacijų, savivaldybių, valdžios atstovai ir svečiai. Jos metu buvo aptarti svarbiausi nėščių, gimdančių ir žindančių motinų apsaugos bei vaikų globos namų steigimo klausimai. Pranešimus skaitė prof. Pranas Mažylis, prof. Vanda Tumėnienė, dr. Kazys Grinius, dr. Vincas Tercijonas, Aldona Birutavičienė ir kiti. Ypač opi buvo gimdyvių problema – iš 70 tūkst. kasmet mirdavo apie tūkstantį. Konferencijoje buvo nutarta, kad pirmiausia reikia gerinti gimdymo pagalbos organizavimą.
Pirmąją pasaulyje ornitologijos stotį 1901 m. Kuršių Nerijoje, Rasytėje, įkūrė žymus vokiečių mokslininkas Johanas Tynemanas (Johannes Thienemann). Lietuvoje paukščių stebėjimu buvo pradėta rūpintis 1919 metais, kai prof. Tadas Ivanauskas įsteigė Lietuvos gamtos tyrimo stotį. Pirmasis žieduoti paukščius pradėjo Mikas Posingis, 1924–1944 m. dirbęs Ventės Rago švyturio prižiūrėtoju. Jo ir prof. T. Ivanausko pastangų dėka Ventės Rage 1929 metais buvo įkurta pirmoji Lietuvoje ornitologijos stotis. Daugiausia buvo sužieduota varnėnų, liepsnelių, didžiųjų, mėlynųjų, juodųjų ir ilgauodegių zylių. Žiedavimui paukščiai gaudyti ant žemesnių medžių ir krūmų užmetamais žvejų tinklais. 1929–1938 m. buvo sužieduoti 22493 paukščiai.

1939 m. kovo 20 d. gavusi ultimatumą, Lietuva buvo priversta pasirašyti sutartį dėl Klaipėdos krašto perdavimo Vokietijai. Lietuvos delegacija, vadovaujama Užsienio reikalų ministro Juozo Urbšio, kartu su Vokietijos pasiuntiniu Lietuvoje Erichu Zechlinu kovo 22 d. 18 val. Vokietijos siųstu lėktuvu iš Kauno išskrido į Berlyną. Po kelių valandų derybų sutartis buvo pasirašyta. Pagal ją, Klaipėdos kraštas prijungiamas prie Vokietijos. Iš Klaipėdos turėjo būti tuoj pat evakuotos Lietuvos karinės ir politinės pajėgos, o kraštas paliktas tvarkingas. Numatyta, ateityje sureguliuoti Klaipėdos laisvojo uosto zonos klausimą. Kadangi apie ultimatumą Lietuvai Vokietijoje nebuvo skelbiama, tad Lietuvos sprendimas gražiuoju atiduoti Klaipėdos kraštą, virto tikra sensacija. Visi rytiniai Berlyno laikraščiai išleido ekstra telegramas: „Lietuva grąžina Klaipėdos kraštą“, „Klaipėda laisva“. Dar sutarties pasirašymo išvakarėse Klaipėdoje prasidėjo lietuviškų institucijų užėmimas ir pareigūnų areštai. Klaipėdos netektis Lietuvai buvo labai didelis politinis ir ekonominis smūgis. Visoje šalyje buvo iškeltos vėliavos su gedulo kaspinais. Netekusi Klaipėdos krašto Lietuva prarado 5 proc. teritorijos ir 6 proc. gyventojų. Po šio įvykio Baltijos šalys suprato, kad didžiosios Europos valstybės nesikiš į mažųjų šalių politinių nesutarimų su Vokietija ir SSRS sureguliavimą.

Vytauto Didžiojo ordinas su grandine kartu su kitais Vytauto Didžiojo ordino laipsniais buvo įsteigtas 1930 metais minint Vytauto Didžiojo 500-ąsias mirties metines. Jis pakeitė prieš tai buvusį aukščiausią D.L.K. Gedimino 1-ojo laipsnio ordiną. Ženklą gamino šveicarų firma „Huguenin“. Vytauto Didžiojo ordinu su grandine buvo apdovanoti 6 asmenys: Lietuvos Respublikos Prezidentas Antanas Smetona (1930 m.), Latvijos Respublikos Prezidentas Alberts Kviesis (1931 m.), Suomijos Respublikos Prezidentas Per Edvin Svinhufvud (1931 m.), Estijos Respublikos Prezidentas Konstantin Paets (1934 m.), Latvijos Respublikos Prezidentas Karlis Ulmanis (1937 m.) ir Portugalijos Prezidentas Cannona Antonio Oscar De Fracoco (1940 m.). Pagal statutą ordinas prezidentui buvo įteikiamas automatiškai po jo išrinkimo.
1934 m. birželio 25 d. 9.35 val. iš Kauno aerodromo pakilo trys „ANBO-IV“ lėktuvai. Pirmuoju lėktuvu skrido ANBO lėktuvų konstruktorius ir lakūnas plk. Antanas Gustaitis su oro žvalgu av. kpt. Juozu Namiku, antruoju – av. kpt. Jonas Liorentas su av. ltn. Romualdu Marcinkum ir trečiuoju – av. ltn. Jonas Mikėnas su mechaniku Kaziu Rimkevičium. „ANBO-IV“ eskadrilė aplankė dvylikos Europos valstybių sostines maršrutu: Kaunas-Stokholmas- Kopenhaga-Amsterdamas-Briuselis-Londonas-Paryžius-Marselis-Roma-Viena-Praha-Budapeštas-Bukareštas-Kijevas-Maskva-Kaunas. Išlydėti lakūnų į aerodromą susirinko Vyriausybės nariai, kariuomenės vadai ir miestiečiai. Krašto apsaugos ministras gen. Petras Šniukša palinkėjo: „Skriskite laimingai – grįžkite garbingai“. Lakūnai skrydžio metu pademonstravo A. Gustaičio sukurtus lėktuvus ir pasidalijo patirtimi su Europos šalių aviatoriais. Liepos 19 d. 18 val. lakūnai misiją baigė pasiektu rekordu: 10 tūkst. 500 km atstumą įveikė per 44 val. 5 minutes. 
Eucharistinio kongreso programoje buvo numatytas ir kitas svarbus aktas – Kristaus Prisikėlimo bažnyčios pamatų pašventinimas. Nepakankant lėšų įgyvendinti pirmąjį ambicingą architekto Karolio Reisono parengtą bažnyčios projektą, 1932 m. pabaigoje jis parengė antrą, pigesnį.  Projektas apjungė modernumo, bažnytinę ir paminklinę dvasią. Nors ir kuklesnė, šventovė savo dydžiu turėjo pranokti visas bažnyčias Baltijos šalyse. Didžiojo bokšto aukštis siekė – 70 m, vidurinės navos – 30 m, šoninių navų – 18 metrų.  Specialiai įrengtose kriptose požemyje ketinta laidoti labiausiai nusipelniusius tautos veikėjus. 1934 m. birželio 29 d. 11 val. P. Vileišio aikštėje įvyko iškilmingos pamaldos, po kurių eisena pakilo iki Prisikėlimo bažnyčios. Dalyvaujant Prezidentui Antanui Smetonai, arkivyskupas Juozapas Skvireckas pašventino bažnyčios pamatus. Į juos buvo įmūrytas iš Palestinos, Alyvų kalno, atgabentas kubo formos akmuo. Nors projekto sąmata gerokai sumažėjo, statybos darbai iki sovietinės okupacijos nebuvo baigti: liko nesuklotos perdangos, neįrengti bokšto laiptai, neįrengtas interjeras, netinkuota išorė. 
Atkūrus Lietuvos nepriklausomybę, atsirado poreikis turėti savo valstybės simbolį – herbą. Pirmasis Lietuvos herbo tyrimų ėmėsi Tadas Daugirdas, laikraštyje „Dabarties žiedai“ išspausdinęs straipsnį-studiją apie svarbiausius Lietuvos heraldinius simbolius. Jis buvo vienas pirmųjų, sukūrusių savo Vyčio variantą. Tarpukariu buvo naudojamos kelios herbų versijos: A. Žmuidzinavičiaus, T. Daugirdo, A. Varno, A. Galdiko ir kt. Labiausiai paplito A. Žmuidzinavičiaus romantizuota Vyčio versija. 

Pirmuosius du lėktuvus reguliariems vietiniams skrydžiams Lietuvoje Susisiekimo ministerijos Orinio susisiekimo inspekcija Lietuvos oro linijoms nupirko Anglijoje. Tuo metu tai buvo vieni moderniausių lėktuvų – šešiaviečiai keleiviniai „Percival Q 6“. 1938 m. rugsėjo 3 d. buvo surengtas šių orlaivių inauguracinis skrydis į pajūrį. Vėliau surengtose simbolinėse krikštynose, jie pakrikštyti S. Dariaus ir S. Girėno vardais. Už pirmuosius reisus tekdavo pakloti net 38 Lt į vieną pusę. Skrendant į abi puses buvo galima gauti nuolaidą. 1938 metais lėktuvai iš tuometinės sostinės į Palangą skraidė dvi savaites. Per tą laiką atlikti 34 reisai, nuskrista 7480 km ir pervežtas 31 keleivis. Maršrutas vėl veikė 1939 m. birželį–rugsėjį, tuomet bilieto kaina į vieną pusę sumažinta iki 25 litų. Susidomėjimas oro kelionėmis išaugo. Per kelis darbo mėnesius pervežti 784 keleiviai. 1939–1940 metais Lietuvos oro linijų lėktuvai iš Aleksoto oro uosto skraidė ir į Rygą, gabendami keleivius bei oro paštą. Visgi valstybinei įmonei Lietuvos oro linijos, kuri ir aptarnavo šį maršrutą, nebuvo lemta ilgai gyvuoti.

XX a. 4 deš. Lietuvoje daugiau dėmesio pradėta skirti moterų ir kūdikių medicininei priežiūrai. 1932 metais gydytojo prof. Prano Mažylio dėka Kauno Raudonojo Kryžiaus ligoninė buvo rekonstruota ir joje įkurta akušerijos ir ginekologijos klinika su ambulatorija. XX a. 4 deš. pradžioje nemažai moterų vis dar gimdė namie, padedant pribuvėjai, kadangi visoje Lietuvoje tebuvo tik apie 30 akušerių ir vos keletas moterų ligų gydytojų. Padėtis pagerėjo 1936 m. gegužės 1 d. Kaune duris atvėrus pirmajai privačiai prof. P. Mažylio moterų ligoninei, kurioje buvo 25 lovos gimdyvėms. Žinodamas, jog visoje Lietuvoje vis dar daug moterų gimdė padedamos „bobučių“, profesorius skyrė 10 nemokamų lovų nepasiturinčioms moterims ir pats nemokamai gydė neturtingas ligones.

Konstitucijos projektui parengti 1936 metais buvo sudaryta Valstybės tarybos komisija. Komisija pasinaudojo 1935 metų Lenkijos Respublikos Konstitucija. Ši rėmėsi tvirta vieno asmens – Prezidento valdžia, bet kartu išsaugojo demokratijai būdingą instituciją – parlamentą, realiai jam nesuteikdama didesnio vaidmens. Nors naujojoje 1938 metų Lietuvos Konstitucijoje buvo nemažai 1928 metų dokumento pakartojimo, tačiau pakeistas X skyrius liudijo Respublikos Prezidento hegemoniją. Konstitucijoje Lietuvos valstybė skelbiama Respublika, praleidžiant visose ankstyvesnėse konstitucijose buvusį žodį ,,demokratinė“. Prezidentas pradėtas tituluoti Tautos vadu ir bet kada galėjo paleisti Seimą. Vyriausybė tapo atskaitinga ne Seimui, o Prezidentui. Tarp Seimo sesijų, įstatymus galėjo leisti Prezidentas. Visi įstatymai įsigaliodavo tik tuomet, kai juos patvirtindavo Prezidentas. Šią autoritarinį valdymą įtvirtinančią Konstituciją patvirtino IV Seimas.

Šiaulių apskrities valdybos pirmininko, kraštotyrininko Pelikso Bugailiškio iniciatyva įkurtas muziejus buvo pavadintas pirmojo lietuviško laikraščio „Aušra“ vardu. Muziejus rengė etnografines ekspedicijas, kaupė eksponatus, rengė parodas, užsiėmė leidybine veikla. Įstaiga XX a. 3-ajame deš. glaudėsi viename pastate Maišo gatvėje, o 4-ajame deš. gavo naujas patalpas mokykloje Aušros alėjoje. Muziejaus eksponatai buvo rodomi tarptautinėse parodose – Trokadero muziejuje Prancūzijoje 1935 metais ir pasaulinėje parodoje Niujorke 1939 metais. Šiuo metu „Aušros“ muziejus yra didžiausias Šiaurės Lietuvoje, jį sudaro net aštuoni padaliniai, išsidėstę visame Šiaulių mieste.

XX a. 3 deš. įvairiais su sportu susijusiais klausimais rūpinosi pavieniai entuziastai ir sporto organizacijos. Nuo 4 deš. pradžios sporto svarbą visai valstybei suprato ir šalies vadovai. Prezidentas Antanas Smetona 1932 m. liepos 15 d. pasirašė Kūno kultūros įstatymą, kurio pagrindu buvo įsteigta pirmoji valstybinė sporto institucija – Kūno kultūros rūmai. Nuo šiol sporto organizavimas ir rėmimas tapo valstybės rūpesčiu. Pirmuoju Rūmų direktoriumi tapo Antanas Jurgelionis. Rūmai turėjo suvienyti visas Lietuvoje veikiančias gimnastikos, sporto ir kūno kultūros organizacijas bei palaikyti ryšius su užsienio sporto atstovybėmis. Jie rengė kūno kultūros mokytojus, steigė ir prižiūrėjo sporto aikštes, sales ir baseinus. Rūmų tarybos nariai 1932–1933 m. leido iliustruotą savaitinį žurnalą „Kūno kultūra ir sveikata“, kuriame propagavo sportą ir visuomenės sveikatą. 1934 m. spalio 10 d. šalia Parodų aikštės buvo atidaryti Fiziško auklėjimo rūmai ir pirmoji aukštoji sporto mokykla Lietuvoje – Aukštieji kūno kultūros kursai.

Lietuvos istorijos draugija – Lietuvos mokslinė organizacija, kuri veikė Kaune 1929–1940 metais. Lietuvos istorijos draugijos įkūrėjais buvo ir jai priklausė Augustinas Janulaitis, Petras Tarasenka, Konstantinas Jablonskis, Ignas Jonynas, Vaclovas Biržiška, Vanda Daugirdaitė-Sruogienė, Povilas Spudas, Konstantinas Avižonis, Marija Krasauskaitė ir kiti. Draugijos įkūrimas rodė istorikų bendruomenės profesionalėjimą. Jos nariai siekė plėtoti istorijos mokslą Lietuvoje, tirti lietuvių tautos praeitį, diskutavo dėl mokslinių leidinių, rengė paskaitas, užmezgė ryšius su tarptautinėmis istorijos mokslų organizacijomis. Draugija taip pat rūpinosi lituanistinės informacijos apie užsienio ir Lietuvos archyvų fondus rinkimu, šaltinių kopijų gaminimu ir kaupimu, knygų bei kitų tyrėjams svarbių spaudinių įsigijimu. LID išleido du žurnalo „Praeitis“ tomus.

M. K. Čiurlionio dailės galerijoje įvykusioje modernistinės „Ars“ grupės parodoje darbus pristatė devyni menininkai: Antanas Gudaitis, Adomas Galdikas, Antanas Samuolis, Juozas Mikėnas, Viktoras Vizgirda, Jonas Steponavičius, Vytautas Kazimieras Jonynas, Telesforas Kulakauskas ir Mstislavas Dobužinskis. Dalis šios grupės narių dailę studijavo Paryžiuje. „Ars“ grupės skiriamuoju bruožu tapo lietuviško meno interpretacija pro europietiško modernizmo prizmę. Savo parodos kataloge menininkai skelbė: „Mes pasiryžę šiai atgimstančiai tėvynės epochai tarnauti ir kurti šios epochos stilių“. Renginys sulaukė didžiulio susidomėjimo ir gana palankių atsiliepimų. Tačiau vėliau kritikai arsininkų meną apibūdino kaip „balvoninę skulptūrą“, „suterštus purvinais dažais drobės gabalus“. „Ars“ grupės debiutas išprovokavo stiprų vyresniosios kartos menininkų pasipriešinimą, tačiau tai sustiprino menininkų pasiryžimą kurti pasirinktu stiliumi.

1939 m. kovo 15 d. Vokietijai okupavus Čekoslovakiją Lietuvos vyriausybė sunerimo dėl galimos Vokietijos agresijos Klaipėdos krašte. Lietuva nenorėjo prarasti Klaipėdos ir buvo pasiryžusi imtis gynybos plano, tačiau pirmiausia Lietuvos vyriausybė norėjo Klaipėdos klausimą aptarti tiesiogiai su Vokietijos Užsienio reikalų ministru Joachimu Ribentropu. Tuo metu iš Romos grįžtančiam Lietuvos užsienio ministrui Juozui Urbšiui buvo pavesta su juo susitikti. Kovo 20 d. 12 val. J. Ribentropas žodžiu pateikė J. Urbšiui ultimatyvų reikalavimą – kuo skubiau, t.y. tučtuojau, Klaipėdos kraštą grąžinti Vokietijai. Buvo nurodyta, kad jeigu Lietuva priešinsis, tai Vokietija kraštą užims ginklu. Po valandą trukusio pokalbio J. Urbšys išvyko į Kauną informuoti Lietuvos vyriausybę. Lietuva susidūrė su dilema – arba perleisti Klaipėdos kraštą Vokietijai, arba netekti Lietuvos nepriklausomybės. Situacija buvo kebli – Didžioji Britanija ir Prancūzija tebevykdė nesipriešinimo agresoriui A. Hitleriui politiką, paramos iš JAV taip pat nebuvo, tad Lietuvos vyriausybė, nerasdama kitos išeities, nutarė ultimatumą priimti.

1824 metais Palangą už 177 tūkst. rublių nusipirko caro armijos pulkininkas grafas Mykolas Juozapas Tiškevičius. Jis atnaujino uostą, pastatė naujus rūmus ir ąžuolinį tiltą, prie kurio švartavosi laivai. Tarpukariu Tiškevičių valdas palietė žemės reforma. 1923 metais Palangoje jiems buvo palikta tik kurortinė zona ir dvaro teritorija, o likusi dalis nusavinta bei išpirkta. Stengdamiesi išlaikyti dvarą, mokėti atlyginimus tarnams, darbininkams, pensijas buvusiems tarnautojams ir samdiniams, grafai Tiškevičiai buvo priversti pardavinėti vilas, dirbamą žemę bei žemės sklypus kurorto zonoje. Tuo tarpu Palanga vystėsi – 1932 metais Palanga gavo antros eilės miesto, 1933 metais – miesto ir kurorto teises. 1935 metais grafui Feliksas Tiškevičiui priklausęs paplūdimys, valdžios sprendimu, tapo visos Lietuvos nuosavybe. Palanga kaip kurortas buvo populiarus. Čia dažnai ilsėjosi kultūros veikėjų, kariškių, politikų, valstybės prezidentų šeimos. Ypatingai daug dėmesio sulaukdavo prezidentų vizitai pajūryje. Štai Prezidentas Antanas Smetona Palangoje ilsėdavosi nuo 4 iki 6 savaičių, o išvykai į Palangą valstybės lėšomis būdavo parūpinamas specialus traukinys su miegamuoju, svetaine, vagonu daiktams ir dviem platformomis, skirtomis gabenti automobilius. Pakeliui prezidentą sveikindavo vietos gyventojai, o kai traukinys pasiekdavo Kretingą, sutikimas būdavo ypač iškilmingas ir sutraukdavo minias žmonių. Stotį puošdavo vėliavos, žalumynai, kelyje į Palangą stovėdavo vainikais ir gėlėmis išpuošti vartai. A. Smetona su šeima apsistodavo Tiškevičių statytoje „Baltojoje“ viloje.

Rinkimus į II Lietuvos Respublikos Seimą laimėjo Krikščionių demokratų blokas (krikščionys demokratai, Ūkininkų sąjunga ir Darbo federacija), kuris ir sudarė absoliučią daugumą (40 mandatų). Opozicijoje atsidūrė valstiečiai liaudininkai (16), socialdemokratai (8), tautinių mažumų atstovai (14). Šis Seimas Pirmosios Lietuvos Respublikos parlamentarizmo istorijoje buvo ypatingas tuo, kad vienintelis veikė visą Konstitucijos numatytą laiką. II Seimas tęsė Steigiamojo Seimo pradėtus darbus ir, nepaisant nedidelių nesutarimų jo viduje, pakankamai produktyviai sprendė Vyriausybės vidaus ir užsienio politikos problemas, tobulino socialinę, švietimo ir kultūros sritis reglamentuojančius įstatymus.
Nesutarimai tarp I Lietuvos Respublikos Seimo, išrinkto 1922 m. spalio 10–11 dienomis, narių prasidėjo dar rinkimų agitacijos metu. Didžiausi konfliktai vyko tarp dviejų pagrindinių politinių srovių – krikščionių demokratų ir valstiečių liaudininkų (nesutarta dėl bažnyčios įtakos valstybėje, žemės reformos, karo padėties išlaikymo ir kt.). Pradėjęs darbą politiškai įvairus I Seimas, kurio daugumą sudarė krikščionių demokratų blokas, negalėjo sutarti nė vienu svarbiu valstybės politikos klausimu. Išimtimi tapo tik Ministro Pirmininko Ernesto Galvanausko inicijuotas operatyvus Klaipėdos krašto problemos sprendimas. Dėl dažnų politinių rietenų Seimo darbas buvo neefektyvus, todėl Prezidentas Aleksandras Stulginskis jį paleido.
Vilniui vaduoti sąjunga – visuomeninė organizacija, veikusi 1925–1938 metais. Ji kėlė tikslą išvaduoti Vilniaus kraštą, pasitelkiant tik kultūrines priemones. Sąjungos nariai rinko lėšas remti Vilniaus krašto lietuvių draugijas ir mokyklas, leido leidinius ir atsišaukimus, o jų šūkiai „O, Vilniaus nepamiršk, lietuvi!“ ir „Mes be Vilniaus nenurimsim!“ tapo tautos patriotizmo išraiška. Spalio 9-ąją Vilniui vaduoti sąjungos iniciatyva visoje Lietuvoje buvo minima Vilniaus gedulo diena. Nuo 1928 iki 1938 m. sąjunga leido žurnalą „Mūsų Vilnius“. XX a. 4 deš. pabaigoje veikė 612 organizacijos skyrių, kuriuose buvo per 25 tūkst. narių ir 600 tūkst. rėmėjų (žmonių, kurie kaip simbolinį teisės į Vilnių ženklą turėjo Vilniaus pasus ir kasmet į jį klijavusių tam tikros vertės ženklelius). Vilniui vaduoti sąjunga daug prisidėjo išsaugant Vilniaus krašto lietuvių tautinį tapatumą.
Lietuvos vyrų futbolo rinktinė – nacionalinė futbolo komanda, atstovavusi Lietuvai tarptautinėse rungtynėse. Pirmosios oficialios tarptautinės rungtynės įvyko 1923 m. birželio 24 d. Lietuvos nacionalinė futbolo rinktinė žaidė su Estijos komanda ir rungtynes pralaimėjo rezultatu 0:5. Pirmoji pergalė buvo iškovota 1924 m. rugpjūčio 24 d. Taline – rezultatu 2:1 nugalėta ta pati Estijos rinktinė. Pirmosios Lietuvos Respublikos laikotarpiu rinktinė sužaidė 69 oficialias rungtynes, iš kurių 14 laimėjo, 12 sužaidė lygiosiomis ir 43 pralaimėjo.
Pirmoji pilno metražo lietuviška komedija „Onytė ir Jonelis“ arba „Nelįsk kur nereikia“ sukurta 1931 metais. Filmą sukūrė kino bendrovė „Akis“, o jo premjera įvyko kino teatre „Forum“. „Lietuvos aidas“ taip apibūdino komedijos siužetą: „Idiliškai begyvendami sodžiuj pusmergė Onytė (Vanda Lietuvaitytė) ir pusbernis Jonelis (Fedotas Sipavičius) susimyli. Traukiama ir viliojama miesto gyvenimo Onytė atvyksta Kaunan ir čia stoja tarnauti prie vieno gydytojo. Jai įkandin atvažiuoja ir Jonelis. Nepratę prie miesto darbo, juodu čia pridaro visokių juokų: tarnaitė Onytė visiškai nenusimano savo pareigose. Vėliau miesto įtaka juodu išpaikina. [...] Negalėdami prisitaikyti prie miesto gyvenimo, juodu vėl grįžta kaiman, čia apsiveda ir laimingai gyvena.“ Šis filmas iki šių dienų neišliko.
1929–1931 m. Kūdikių gelbėjimo draugijos pastangomis už 1,5 mln. Lt Vilijampolėje buvo pastatytas kūdikių gelbėjimo centras „Lopšelis“. Tai buvo pirmoji specialiai beglobiams vaikams skirta prieglauda. „Lopšelio“ pastatas buvo įrengtas pagal naujausius to meto technikos ir medicinos reikalavimus: turėjo kanalizaciją, palatas, kambarius vaikams, virtuvę, valgyklą, skalbyklą, izoliatorių sergantiesiems infekcinėmis ligomis, balkonus, administracines patalpas, ūkinius pastatus. 1931 m. birželio 22 d. prieglauda iškilmingai atidaryta dalyvaujant Sofijai Smetonienei. Į šias patalpas buvo perkelti vaikai iš Marvos dvaro ir Ožeškienės g. buvusių vaikų namų. Greitai augo ir naujų pamestinukų skaičius. Vienu metu „Lopšelyje“ galėjo gyventi 280 kūdikių ir vaikų iki 3 metų. Jų sveikata ir priežiūra rūpinosi gydytojai, slaugytojos, tarnaitės, žindyvės, maitinimo bei administracijos personalas. Dėl pagerėjusių gyvenimo ir priežiūros sąlygų žymiai sumažėjo kūdikių mirtingumas – nuo beveik 50 proc. 1924 m. iki maždaug 2 proc. 1937 metais.
Iki 1929 m. lietuvių turizmu daugiausia rūpinosi skautų organizacija ir Lietuvos automobilių klubas. Pirmoji organizuoto turizmo organizacija – Lietuvos turizmo sąjunga – buvo įsteigta Kaune Mato Šalčiaus, Jono Vileišio ir kitų iniciatyva. Organizacija kelis kartus keitė pavadinimą: 1935 m. ji tapo Lietuvos centraline turizmo sąjunga, o 1936 m. – Lietuvos turizmo draugija. Pagrindinis Lietuvos turizmo sąjungos tikslas buvo organizuoti užsienio ir vidaus turizmą, prioritetas buvo teikiamas vidaus turizmui. Siekdama savo tikslų sąjunga steigė skyrius įvairiuose Lietuvos miestuose, išlaikė kelionių biurus, rengė gidų kursus ir leido turistinę literatūrą. Organizacijos veikla ypač išsiplėtė, kai 1935 m. ji buvo priimta į Tarptautinę turizmo sąjungą. Tiais metais jos centro valdyba buvo suformuota iš turizmu suinteresuotų žinybų – Vidaus reikalų, Užsienio reikalų, Susisiekimo, Finansų ministerijų, Kauno miesto savivaldybės, Šaulių sąjungos – atstovų.
2017 © istorineprezidentura.lt