Šimtmečio belaukiant: Reikšmingiausi Pirmosios Lietuvos Respublikos (1918—1940 m.) įvykiai

Lietuvos Nepriklausomybės aktas – Lietuvos Tarybos 1918 m. vasario 16 d. Vilniuje pasirašytas dokumentas, skelbiantis, kad Lietuvos Taryba atkuria nepriklausomą, demokratiniais pagrindais sutvarkytą Lietuvos valstybę su sostine Vilniumi. Šiuo dokumentu Lietuvos valstybė atsiribojo nuo visų valstybinių ryšių, kurie yra buvę su kitomis tautomis. Aktas skelbė, jog būsimus Lietuvos valstybės pamatus ir santykius su kitomis šalimis privalo nustatyti demokratiniu būdu išrinktas Steigiamasis Seimas. Aktą pasirašė Lietuvos Tarybos nariai: Jonas Vileišis, dr. Jurgis  Šaulys, kun. Justinas Staugaitis, Stanislovas Narutavičius, dr. Jonas Basanavičius, Antanas Smetona, kanauninkas Kazimieras Steponas Šaulys, Steponas Kairys, Jonas Smilgevičius, Kazys Bizauskas, Jonas Vailokaitis, Donatas Malinauskas, kun. Vladas Mironas, Mykolas Biržiška, kun. Alfonsas Petrulis, Saliamonas Banaitis, Petras Klimas, Aleksandras Stulginskis, Jokūbas Šernas, Pranas Dovydaitis. Dokumentas buvo pasirašytas Vilniuje, Pilies g. 26. Šiuo metu čia veikia Lietuvos nacionalinio muziejaus padalinys, Signatarų namai.

Lakūnai Steponas Darius (tikroji pavardė – Jucevičius-Darašius) ir Stasys Girėnas (tikroji pavardė – Girskis) tapo pirmaisiais Atlanto vandenyną perskridusiais lietuviais. Šiam žygdarbiui lakūnai intensyviai ruošėsi apie metus. Prieš skrydį jie paskelbė: „Šį skrydį aukojame tau, jaunoji Lietuva“ ir parašė savotišką testamentą Lietuvai. 1933 m. liepos 15 d. lėktuvu „Bellanca Pacemaker CH-300“, kuriam buvo suteiktas „Lituanicos“ vardas, S. Darius ir S. Girėnas pakilo iš Niujorko Floyd Bennett Field oro uosto. Lakūnai planavo be sustojimo pasiekti Kauną, tačiau įveikus 6 411 km ir iki tikslo likus apie 650 km, lėktuvas sudužo miške netoli Soldino vietovės (dabar – Lenkijos, anuomet – Vokietijos teritorijoje). Laikinojoje sostinėje lėktuvo laukė minia žmonių. Sužinoję apie įvykusią tragediją, lakūnų palydėti į paskutinę kelionę Kaune susirinko apie 50 tūkst. tautiečių. S. Dariaus ir S. Girėno žygio reikšmė buvo pripažinta valstybiniu lygiu. 1933 m. liepos 17 d. Prezidentas Antanas Smetona pasirašė valstybinių apdovanojimų – Vyčio kryžiaus V laipsnio ordinų – skyrimo raštą „Žuvusiems drąsuoliams lakūnams“. Šis skrydis ypač sustiprino lietuvių patriotinius jausmus bei ilgam įstrigo į istorinę atmintį.

Dar 1920 m. rudenį Aukštųjų kursų taryba kartu su švietimo viceministru Jonu Mašiotu parengė universiteto statuto projektą, tačiau jo svarstymai Steigiamajame Seime užtruko iki 1922 m. vasario. 1922 m. vasario 16 d. iki tol veikusių Aukštųjų kursų pagrindu buvo iškilmingai atidarytas Lietuvos universitetas. Atidarymo iškilmėse Prezidentas Aleksandras Stulginskis pristatė pirmąjį universiteto rektorių – profesorių Joną Šimkų bei fakultetų dekanus. 1922 m. kovo 24 d., priėmus universiteto statutą, buvo įsteigti 6 fakultetai – Humanitarinių mokslų, Matematikos-gamtos, Medicinos, Technikos, Teisių ir Teologijos-filosofijos, – turintys 122 katedras. Teologijos fakultetui vadovavo prelatas Jonas Mačiulis-Maironis, Humanitarinių mokslų – profesorius Augustinas Voldemaras, Matematikos ir gamtos – profesorius Zigmas Žemaitis, Medicinos – profesorius Petras Avižonis, Technikos – profesorius Pranas Jodelė. 1922 m. universitete studijavo 1 168 studentai. 1930 m. universitetui buvo suteiktas Vytauto Didžiojo vardas. Universitetas tapo Pirmosios Lietuvos Respublikos intelektualinio gyvenimo židiniu, čia dirbo daugelis žymiausių to meto mokslininkų.
Išleisti nacionalinę valiutą paspartino 1920 m. Lietuvai išmokėta Sovietų Rusijos 3 mln. aukso rublių kompensacija už patirtus nuostolius nepriklausomybės kovose. 1922 m. Seime svarstant pinigų įstatymą, buvo teikta įvairių pasiūlymų, kaip pavadinti naujai kuriamus pinigus: auksinais, doleriais, grašiais, kaltais, kirptukais, lietais, litais, lietumis, lyromis, markėmis, muštukais, rubliais, vyčiais. Daugiausiai palaikymo susilaukė du variantai: muštukas ir litas. Nors muštuku vadintas LDK dukatas simbolizavo pinigų istorijos tęstinumą, tačiau laimėjo litas, kurį buvo paprasčiau ištarti užsieniečiams. Oficialiai litas buvo įvestas 1922 spalio 1 d., o nuolatiniai Lietuvos Banko banknotai buvo išspausdinti 1922 m. lapkričio 16 d. ir visą laiką išliko tarp stabiliausių pasaulio valiutų. Lito kursas su JAV doleriu buvo nustatytas santykiu 10 : 1. Lietuvos Bankas padengė litą turimomis aukso atsargomis (1 litas = 0,150462 gramų gryno aukso). Dėl litų gamybos 1922 m. rugpjūčio 28 d. Kaune buvo pasirašyta sutartis su A. Hasės litografijos firma iš Prahos. Čia buvo spausdinami pirmieji lietuviški litai: Adomo Varno sukurti 1, 2, 5, 10, 50 centų, 1, 2, 5, 10, 50 ir 100 litų banknotai. Lietuvos Bankui sėkmingai įvedus pirmuosius nacionalinius pinigus – popierinius litus ir centus – nutraukta piniginė unija su Vokietija. Tuo metu Lietuvos banko valdybos pirmininkas buvo Vladas Jurgutis, šiandien vadinamas „lito tėvu“. 

Lietuvos Valstybės Taryba pirmuoju šalies Prezidentu išrinko Antaną Smetoną. Dėl A. Smetonos, kaip autoritetingiausio kandidato, galinčio suvienyti tarpusavyje nesutariančias politines jėgas, partijų lyderiai susitarė iš anksto. 1919 m. kovo 31 d. grįžęs iš užsienio, politikas buvo iškilmingai sutiktas Kauno geležinkelio stotyje ir sulaukė pasiūlymo užimti valstybės vadovo postą. A. Smetonai sutikus, balandžio 4 d. Valstybės Tarybos posėdyje slaptu balsavimu – tuščiuose lapeliuose įrašius norimą pavardę – buvo išrinktas Prezidentu. Už jį balsavo 25 (iš 28) Valstybės Tarybos nariai, vienas lapelis buvo tuščias, du politikai balsuoti atsisakė. A. Smetona pasižadėjo vadovauti šaliai, kol bus sušauktas Steigiamasis Seimas, turėjęs nuspręsti tolesnį valstybės valdymo modelį.

1922 m. Lietuvos Valstybės Konstitucijos kūrėjai kaip pavyzdį pasirinko Prancūzijos Trečiosios Respublikos Konstituciją, kuri jiems atrodė demokratiškiausia, labiausiai atitinkanti Lietuvos žmonių lūkesčius. Ši Konstitucija taip pat išplėtojo 1919 m. ir 1920 m. Laikinosiose Lietuvos Valstybės Konstitucijose deklaruotus demokratinės santvarkos pagrindus. 1922 m. Lietuva buvo paskelbta demokratine Respublika, kurioje suvereni valdžia priklausė tautai, aukščiausia valdymo institucija buvo Seimas, o vykdomoji valdžia – Seimo renkamas Prezidentas ir Ministrų kabinetas. Konstitucijoje buvo įtvirtintas valdžių padalijimo principas, kuris lėmė valstybės valdžios organizaciją, funkcionavimą, garantavo piliečių teises ir laisves. Konstitucijoje taip pat įteisintas parlamentinės sistemos modelis, kuriame dominuojantį vaidmenį atliko Seimas. Prezidentas, vykdydamas pareigas, nemažą dalį savo veiksmų galėjo atlikti tik suderinęs su Seimu. 1922 m. priimta Konstitucija buvo vienas svarbiausių Steigiamojo Seimo darbų.
Lietuvos ir Latvijos teritorinius ginčus išspręsti siekta dar 1919 m. balandį Pary­žiuje pradėtose dvišalėse derybose. Tačiau Lietuvai pareiškus pretenzijas į Liepoją ir Daugpilį, o latviams panorus prisijungti Mažeikius ir Palangą, derybos nutrūko ir vėl buvo atnaujintos 1920 m. rugsėjį. Lietuvos delegacijos pirmininku buvo paskirtas buvęs Lietuvos Valstybės Prezidentas Antanas Smetona. Tebevykstant Lietuvos ir Latvijos deryboms dėl valstybinės sienos nustatymo, 1921 m. kovo 30 d. Lietuvai buvo perduota Palanga, Šventoji ir Būtingės kaimas, o Latvijai – Aknysta ir dalis Šiaurės Lietuvos. Abi šalys atsisakė pretenzijų į viena kitos teritorijas. Kovo 30 d. Latvijos civilinė ir karinė valdžia pasitraukė iš Palangos. Ta proga į Kretingą iš Kauno atvyko trys traukiniai su svečiais ir oficialiais Lietuvos Respublikos atstovais pažymėti svarbų įvykį – Lietuva atgavo priėjimą prie Baltijos jūros. 

Švedija tapo pirmąja valstybe, pripažinusia Lietuvą de facto Vasario 16-osios akto pagrindu. Lietuviai Skandinavijoje aktyviai veikė dar nuo 1915 m., kada čia buvo įkurtas švedų–lietuvių šelpimo komitetas. Iki 1918 m. Stoholme buvo surengtos net kelios lietuvių konferencijos, taip pat švedų spaudoje publikuoti straipsniai apie Lietuvą. Juose keltas šalies nepriklausomybės klausimas. Siekiant pripažinimo, nemažai nuveikė diplomatas, rašytojas Ignas Jurkūnas-Šeinius, kuris intensyviai dirbo, kad supažindintų švedus ir kitus skandinavus su jiems visai nežinoma Lietuva. Per metus išmokęs kalbą, jis švediškai parašė ir 1917 m. išleido knygą „Litauisk kultur“ („Lietuvos kultūra“). 1918 m. gruodžio 18 d. Stokholme pradėjo veikti Lietuvių spaudos biuras (šved. Litauiska Pressbyrån). Tarp šalių užsimezgė dvišaliai politiniai, ekonominiai ir kultūriniai ryšiai – tai buvo naudinga siekiant Lietuvos valstybės pripažinimo Tautų Sąjungos Taryboje bei santykiams su kitomis valstybėmis. 1919 m. sausio 12 d. atstovu Švedijoje buvo patvirtintas Jonas Aukštuolis.

1921 m. tarptautiniame Lietuvos gyvenime įvyko lūžis. 1920 m. de jure buvo pripažinusios tik dvi valstybės (Vokietija ir Sovietų Rusija), o jau po metų padėkos straipsniais spaudoje ir demonstracijomis gatvėse lietuviai drąsiai reiškė džiaugsmą dėl savo valstybės pripažinimo de jure visam būriui valstybių. 1921 m. pradžioje juridinio pripažinimo Lietuva sulaukė iš Latvijos (vasario 12 d.) ir Estijos (kovo 10 d.). 1921 m. gegužės 5 d. Meksika tapo pirmąja Šiaurės Amerikos šalimi, pripažinusia Lietuvos nepriklausomybę. Vėliau Lietuvą de jure pripažino Šveicarija – liepos 19 d., Švedija – rugsėjo 28 d., Danija ir Norvegija – rugsėjo 30 dieną. Daug įtakos šiems pasiekimams turėjo Lietuvos atstovų minėtose šalyse veikla. Deja, konfliktas su Lenkija dėl Vilniaus lėmė, jog didžiųjų Europos valstybių – Prancūzijos ir Didžiosios Britanijos – pripažinimo de jure teko palaukti iki 1922 m. gruodžio 20 dienos.

Steigiamasis Seimas tapo aukščiausiu valstybės valdžios organu ir jau pirmajame posėdyje paskelbė atstatytą nepriklausomą Lietuvos Respubliką. Pirmajam posėdžiui pirmininkavo Gabrielė Petkevičaitė-Bitė, o Steigiamojo Seimo pirmininku buvo išrinktas Aleksandras Stulginskis. Šis Seimas dirbo dvejus metus ir priėmė 268 įstatymus, reikšmingus jaunos valstybės egzistavimui. Svarbiausi iš jų buvo priimti 1922 m.: nuolatinė Lietuvos Valstybės Konstitucija, Žemės reformos įstatymas, Lietuvos universiteto statutas, Piniginio vieneto įstatymas, Lietuvos banko įstatymas ir kiti. Minint Steigiamojo Seimo darbo pradžią, gegužės 15-oji tarpukariu kurį laiką buvo švenčiama kaip viena svarbiausių tautos švenčių, tačiau, įsigalėjus autoritarizmui, 1930 m. ši data išbraukta iš minėtinų dienų sąrašo.
1936 m. buvo paskelbtas Valstybinių viešųjų bibliotekų įstatymas. 1937 m. kovo 15 d. švietimo ministro Juozo Tonkūno įsakymu visoje Lietuvoje įsteigtos 64 bibliotekos. Valstybinės bibliotekos skirstytos į kategorijas nuo I iki IV eilės pagal įkūrimo vietą. I eilės bibliotekos kurtos didžiuosiuose miestuose, IV eilės – bažnytkaimiuose. Skaitytojai, norintys knygą pasiimti į namus, turėjo tapti bibliotekos abonentais ir sumokėti mėnesinį abonentinį mokestį: I ir II eilės bibliotekose – 50 centų, III ir IV eilės – 25 centus. Nuo mokesčio buvo atleidžiami moksleiviai, kareiviai, beturčiai. Už knygos paėmimą į namus reikėjo mokėti 10 litų užstatą, o už pradelstą dieną – 10 centų baudą. Platus bibliotekų tinklas davė vaisių: 1938 m. jose lankėsi ir knygas skaitė apie 1 mln. žmonių, o knygas į namus skolinosi apie 400 tūkst. skaitytojų. Iš jų – 250 tūkst. vyrų ir 173 tūkst. moterų. Didžioji skaitytojų dalis (apie 43 proc.) buvo 16–30 metų amžiaus. Pagal užsiėmimą 71 proc. skaitytojų buvo moksleiviai, 8 proc. – ūkininkai, 4,7 proc. – valstybės tarnautojai, 3 proc. – mokytojai ir kiti. Į namus skaityti daugiausia imta „beletristikos“ knygų – net 82 procentai. Taip pat domėtasi biografijomis, taikomųjų mokslų, istorijos, geografijos literatūra.
Žemės reformos įstatymas numatė už atlygį nusavinti dvarų žemes, viršijančias 80 ha. Be atlygio leista nusavinti tarnavusiųjų Lenkijos kariuomenėje ir bermontininkų būriuose, taip pat carinės Rusijos valdžios konfiskuotas ir paveldėtojų valdomas žemes. Žemė po 8–20 ha Lietuvos nepriklausomybės kovų kariams buvo dalijama be atlygio, kiti turėjo ją išsipirkti per 36 metus. Reforma vyko visą valstybės egzistavimo laikotarpį, tačiau pagrindiniai pertvarkymai buvo atlikti iki 4 dešimtmečio pradžios. Reformos metu žemės sklypai paskirti 34 057 bežemiams. Iš viso buvo sudaryti 38 747 naujakurių ūkiai. Žemės priedus gavo 26 367 mažažemiai. Dar 12 608 sklypai buvo paskirti kaimo amatininkams, daržams ir sodininkystės ūkiams bei žvejams. Vykdant žemės reformą, Lietuvoje vyko ir kaimų skirstymas į vienkiemius. Pertvarkytas Lietuvos žemės ūkis greitai prisitaikė prie Europos rinkos ir jo produkcija sudarė eksporto pagrindą.
Tautų Sąjunga – tarptautinė organizacija, įkurta Paryžiaus taikos konferencijoje ir veikusi 1919–1939 metais. Pagrindinis jos tikslas – išlaikyti taiką pasaulyje. Prašymą priimti į Tautų Sąjungą Lietuva įteikė 1920 m. spalio 12 d. per savo atstovą Londone Alfredą Tiškevičių, o 1921 m. rugsėjo 22 d. tapo pilnateise šios organizacijos nare. Į Tautų Sąjungos orbitą dėl teritorinių konfliktų su Lenkija Lietuva pateko dar 1919 metais. 1920 m. rugsėjo 5 d. Lenkijos užsienio reikalų ministras Eustachijus Sapiega apkaltino Lietuvą sulaužius neutralumą ir pareikalavo, kad įsikištų Tautų Sąjunga. Trejus metus truko Lietuvos ir Lenkijos „taikinimo procedūra“, kuri baigėsi 1922 m. sausio 12 d. Tautų Sąjungos Tarybos priimta rezoliucija. Joje Tautų Sąjunga pripažino savo tarpininkavo nesėkmę ir atsisakė toliau spręsti konfliktą. Ji taip pat nepripažino Vidurio Lietuvos Seimo rinkimų teisėtumo. 1925–1927 m. ir 1937–1946 m. Ženevoje buvo įsteigta ir veikė Lietuvos atstovybė su paskirtaisiais atstovais Tautų Sąjungoje: Dovu Zauniumi, Vaclovu Sidzikausku, Edvardu Turausku ir kitais. Tautų Sąjungoje buvo svarstomi Vilniaus ir Klaipėdos krašto grąžinimo klausimai. Lietuvos atstovai dalyvavo Tautų Sąjungos komisijų darbe.
Valstietis liaudininkas Kazys Grinius, prezidento rinkimuose gavęs Seimo narių balsų daugumą (50 iš 79), tapo Lietuvos Respublikos Prezidentu. K. Grinius tik pusmetį vadovavo šaliai, nors prezidento kadencija truko 3 metus. Jo darbą nutraukė 1926 m. gruodžio 17 d. įvykdytas karinis valstybės perversmas. Net ir per trumpą laiką K. Grinius kartu su Mykolo Sleževičiaus vadovaujama Vyriausybe įnešė nemažai permainų į šalies gyvenimą. Buvo panaikinta daug pilietinių ir demokratinių laisvių suvaržymų, rengtasi sumažinti kariuomenę ir nebemokėti algų kunigams, pradėta taupyti valstybės administracijoje, o sutaupytas lėšas nutarta skirti keliams tiesti, švietimo ir kultūros reikalams. 1926 m. gruodžio 18 d. K. Grinius buvo privestas pasirašyti atsistatydinimo iš šalies vadovo posto aktą. Gruodžio 19 d. jį perskaičius Seime, K. Griniaus prezidento įgaliojimai buvo nutraukti. Jo vadovavimo šaliai laikotarpis istoriografijoje apibūdinamas kaip demokratiškiausias Pirmosios Lietuvos Respublikos politiniame gyvenime.
1918 m. lapkričio 16 d. Lietuvos finansų, prekybos ir pramonės ministras Martynas Yčas pasirašė potvarkį, kuriuo buvo įkurta Lietuvos pašto valdyba ir visoje šalyje pradėtos steigti pašto įstaigos. Nuo šios dienos oficialiai skaičiuojama Pirmosios Lietuvos Respublikos pašto istorija, o lapkričio 16-oji minima kaip Lietuvos pašto diena. Netrukus, 1918 m. gruodžio 17 d., į apyvartą išleisti ir pirmieji Lietuvos pašto ženklai, vadinami „baltukais“. 1922 m. sausio 1 d. Lietuva tapo Pasaulinės pašto sąjungos nare. Pašto valdybai buvo priskirta ne tik paštas, bet ir telegrafas, telefonas, o vėliau, atsiradus radijo tarnybai, – radijo stočių techninė priežiūra ir abonentinio mokesčio surinkimo pareiga. Ilgainiui pašto tinklas labai išsiplėtė per visą šalį. 1919 m. Lietuvoje dirbo 95 įvairių lygių pašto įstaigos, o 1939 m. jų jau buvo 1 038.

1940 m. birželio 15 d. ryte, skirtingais duomenimis, nuo 150 iki 300 tūkst. Raudonosios armijos karių perėjo Lietuvos sieną. Lietuvos vadovybė pasipriešinimo neorganizavo. Sovietų kariai gan greitai užėmė strateginius objektus, karinius dalinius, oro uostus bei didžiausius miestus. Į Lietuvą atvyko SSRS Vyriausybės ypatingasis įgaliotinis Vladimiras Dekanozovas, kuris kartu su SSRS pasiuntiniu Lietuvoje Nikolajumi Pozdniakovu rūpinosi Lietuvos okupacijos įteisinimu ir marionetinės vyriausybės sudarymu. Pagal sovietinį scenarijų Lietuvos Prezidentas turėjo pasirašyti pareigų perdavimo aktus ir sudaryti naują vyriausybę, tad iš karto pareikalauta jį surasti. Prezidentui Antanui Smetonai išvykus iš šalies, sovietams teko pasinaudoti prezidento pareigas laikinai ėjusiu Ministru Pirmininku Antanu Merkiu. Pastarasis sovietų nurodymu išplatino kelis pranešimus, jog Raudonoji armija į Lietuvą įžengusi kaip „draugiška sąjunginė kariuomenė“, ir ragino pareigūnus toliau eiti savo pareigas. Birželio 17 d. buvo sudaryta SSRS lojali marionetinė „liaudies vyriausybė“, vadovaujama Justo Paleckio. Siekiant pridengti prievartinį Lietuvos valdžios perėmimą, buvo kuriama iliuzija, jog valdžioje ir toliau lieka lietuvių inteligentijos atstovai. Į naująją vyriausybę pakviesti Vincas Krėvė-Mickevičius, Ernestas Galvanauskas, divizijos generolas Vincas Vitkauskas ir kt. Po savaitės buvo uždraustos Lietuvos politinės, visuomeninės, kultūrinės, religinės organizacijos, uždaryti perio­diniai leidiniai. Naujoji valdžia ėmėsi teroro prieš Lietuvos valstybės tarnautojus, politinių partijų vadovus, kitus okupaciniam režimui nepalankius asmenis..

Pirmąsias nuolatines lietuviško radijo transliacijas pradėjo Kauno radijo stotis. Šią stotį Vyriausybės užsakymu 1923–1925 m. pastatė prancūzų įmonė Societe Francaise Radioelectrique. Pirmieji eteryje nuskambėję žodžiai – „Alio, alio – Lietuvos radijas – Kaunas“, po jų buvo perskaitytos kelios naujienos iš užsienio ir Lietuvos. Tarp radijo stoties iniciatorių ir pirmųjų darbuotojų minėtini Alfonsas Jurskis, generolas Vladas Nagevičius, Petras Babickas ir kt. Pirmaisiais metais radiofono laidos trukdavo maždaug 1,5 val. per dieną, vėliau pailgėjo. Programą sudarė žinios, orų pranešimai, visuomenės veikėjų paskaitos, muzika. Vėliau tinklelis pildėsi: atsirado teminių radijo valandėlių, radijo teatras, gausėjo tiesioginių transliacijų iš pamaldų, kultūros ir sporto renginių. Radijas taip pat turėjo savo orkestrą. 1926–1928 m. Kauno radijo transliacijos buvo girdimos JAV, daugelyje Europos šalių, Šiaurės Afrikoje. 1929 m. radijas tapo valstybiniu ir pradėtas vadinti Valstybės radiofonu. Sparčiai augo ir radijo klausytojų skaičius. 1926 m. Lietuvoje buvo 323 radijo abonentai, 1936 m. – net 35 234. Mėnesinis mokestis už lempinį radijo imtuvą 1933 m. buvo 5 litai miesto ir 3 litai – kaimo gyventojams.
1919 m. balandžio 4 d. Valstybės Taryba patvirtino Lietuvos Valstybės Laikinosios Konstitucijos papildymus, kuriais deklaruotas vykdomosios valdžios stiprinimas. Valstybės Tarybos Prezidiumas buvo panaikintas, o vietoj jo įsteigta Valstybės Prezidento institucija. Prezidentui suteikta teisė atstovauti valstybei, pasirašyti ir skelbti įstatymus ir sutartis su kitomis valstybėmis. Jis taip pat turėjo tvirtinti Ministrų kabinetą, skirti Lietuvos valstybės diplomatinius atstovus ir priimti akredituojamus užsienio valstybių pasiuntinius. Prezidentui pavaldi buvo ir kariuomenė. Prezidentas gavo amnestijos teisę ir teisę šaukti bei paleisti Valstybės Tarybos sesijas, tačiau negalėjo veikti be Ministrų kabineto. 1919 m. balandžio 4 d. buvo surengti ir pirmieji šalies istorijoje Prezidento rinkimai, kuriuos laimėjo ir pirmuoju Prezidentu tapo Antanas Smetona.

III Europos vyrų krepšinio pirmenybės vyko 1939 m. gegužės 21 d. atidarytoje Kauno sporto halėje. Susirinkusiuosius pasveikino Prezidentas Antanas Smetona, paskui buvo pristatyta tautinių šokių programa ir vyko pirmosios moterų krepšinio varžybos Kaunas–Varšuva. Susidomėjimas buvo toks didelis, kad arenoje čempionato metu susispausdavo triskart daugiau žiūrovų nei buvo sėdimų vietų. Bilietai buvo brangūs: sėdimos vietos kainavo 2,5–5 litus, stovimos –1,5–2 litus. Pirmenybėse dalyvavo 8-ių valstybių komandos. Favoritėmis laikytos Lietuvos, Latvijos, Prancūzijos ir Lenkijos rinktinės. Lietuvai atstovavo Pranas Lubinas (jis buvo ir komandos treneris), Feliksas Kriaučiūnas, Vytautas Budriūnas, Leonas Baltrūnas, Zenonas Puzinauskas, Mykolas Ruzgys, Eugenijus Nikolskis, Mindaugas Šliūpas, Pranas Mažeika, Artūras Andrulis, Juozas Jurgėla, Vytautas Norkus, Vytautas Leščinskas, Leonas Petrauskas. Ypač dramatiškai vyko Lietuvos ir Latvijos rinktinių susitikimas, kurį Lietuva laimėjo 37:36. Lietuvos rinktinė, dar nugalėjusi Estijos (33:14), Lenkijos (46:18), Prancūzijos (47:18), Vengrijos (79:15), Suomijos (112:9) ir Italijos (48:15) rinktines, antrą kartą tapo Europos krepšinio čempione. Jai atiteko pagrindinis čempionato prizas – dailininko Jono Juozo Burbos sukurta sidabrinė dėžutė-kraičio skrynelė – kurį įsteigė Prezidentas A. Smetona. Švietimo ministro dovaną už antrąją vietą gavo Latvijos rinktinė. Trečiosios vietos laimėtojai Lenkijai buvo įteikta Kauno miesto burmistro dovana. Ketvirtoji liko Prancūzija ir jai atiteko Kūno kultūros rūmų dovana. Dovanų gavo ir 5–8 vietas užėmusios komandos: Estija, Italija, Vengrija, Suomija.

1926 m. ketvirtą kartą buvo renkamas Lietuvos prezidentas. Pirmą kartą rinkimuose kandidatavo dvi moterys. Lietuvos valstiečių liaudininkų sąjunga iškėlė žymių visuomenės veikėjų, buvusių Steigiamojo Seimo narių, kandidatūras: dienraščio „Lietuvos žinios“ atsakingosios redaktorės Felicijos Bortkevičienės ir rašytojos Gabrielės Petkevičaitės-Bitės. Prezidento rinkimo posėdyje dalyvavo 79 Seimo nariai. Rinkimus, gavęs 50 balsų, laimėjo valstietis liaudininkas Kazys Grinius. Antanas Smetona gavo 2, o abi moterys – po vieną balsą. Šis bandymas kelti moteris į aukščiausius šalies postus liudija aktyvų moterų dalyvavimą politiniame šalies gyvenime ir visuomeninėje veikloje. Jei kuri iš jų būtų laimėjusi rinkimus, būtų tapusi pirmąja pasaulyje moterimi valstybės prezidente.
Mikalojaus Konstantino Čiurlionio galerija oficialiai buvo įsteigta 1921 m., tačiau neturėdama savo patalpų parodų veiklos nevykdė. 1925 m. muziejus įsikūrė naujuose laikinuose M. K. Čiurlionio galerijos rūmuose (architektas Vladimiras Dubeneckis), pastatytuose prie Meno mokyklos. 1925 m. rugsėjo 24– 29 d. dar nebaigtuose įrengti rūmuose buvo pristatyta Mikalojaus Konstantino Čiurlionio 50-osioms gimimo metinėms skirta jo kūrinių paroda. Visuomenei galerija buvo atidaryta 1925 m. gruodžio 13 dieną. Tuomet savo fonduose ji turėjo apie 4,5 tūkst. eksponatų, tarp kurių buvo M. K. Čiurlionio kūriniai, kitų lietuvių menininkų darbai, lietuvių liaudies meno dirbiniai ir kt. Galeriją sudarė Tapybos ir skulptūros, Statybos ir taikomojo meno bei Liaudies kūrybos skyriai. Visą tarpukarį galerijai vadovavo Paulius Galaunė. Jis aktyviai populiarino muziejaus veiklą, rengė nemokamo lankymo akcijas, pristatinėjo parodas, ėmėsi leidybos darbų. Nuo 1935 m. galerijos eksponatus pradėta kelti į naują Vytauto Didžiojo kultūros muziejaus pastatą, kuris visuomenei buvo atidarytas 1936 metais.
1926 m. gruodžio 17-osios naktį, perversmininkams apsupus Krašto apsaugos ministerijos rūmus, Kauno komendantūrą, paštą, centrinę telefono-telegrafo stotį, Prezidentūrą ir Seimo rūmus, Kaune įvykdytas karinis valstybės perversmas. Jam organizuoti dar rudenį buvo sudarytas penkių karininkų komitetas, vadovaujamas generalinio štabo majoro Povilo Plechavičiaus. Prezidento Kazio Griniaus jubiliejaus naktį perversmą įvykdė Jono Petruičio vadovaujamas antrasis pėstininkų pulkas. Jam buvo užtikrinta aviacijos, šarvuočių, husarų dalinių ir studentų neolituanų ir ateitininkų parama. Perversmininkai rėmėsi pretekstu, kad šalyje veikia suaktyvėjusios komunistinės revoliucinės jėgos bei gresia Lenkijos kariuomenės įsiveržimas. Perversmo organizatoriai pareikalavo Prezidento K. Griniaus atsistatydinti, o įsiveržę į Seimą liepė jam išsiskirstyti. Perversmas praėjo be kraujo praliejimo. Gruodžio 18 d. Prezidentas pasirašė atsistatydinimo raštą, kuris buvo perskaitytas gruodžio 19 d. Seime, ir naujuoju Prezidentu išrinktas Antanas Smetona. Iškart po perversmo buvo suimta daugiau nei 350 komunistų, o keturiems jų vadams – Karoliui Požėlai, Juozui Greifenbergeriui, Kaziui Giedriui ir Rapolui Čarnui – įvykdyta mirties bausmė. Perversmą paskatino tuo metu valstiečių liaudininkų vykdoma politika, neįtikusi bažnyčios, kariuomenės atstovams bei politinei opozicijai. Tautininkai ir krikščionys demokratai apie perversmą žinojo ir jam pritarė. Visuomenė šį politinį pokytį sutiko be protesto akcijų.
Nepriklausomoje Lietuvoje Dainų šventė pirmą kartą surengta Kaune, Petro Vileišio aikštėje, Lietuvos žemės ūkio ir pramonės parodos metu. Tuomet ji vadinosi Dainų diena. Šventės iniciatorius – muzikas Juozas Žilevičius, ištyręs ir aprašęs estų bei latvių dainos ir šokio šventimo tradiciją, ėmė organizuoti specialius kursus Lietuvos muzikos mokytojams, registravo chorus ir jų atliekamą repertuarą. Šventėje dalyvavo 77 chorai su 3 tūkst. atlikėjų, apsilankė apie 200 tūkst. žiūrovų. Dainų dienos vyriausiaisiais dirigentais buvo Juozas Naujalis, Stasys Šimkus ir Julius Štarka. Chorai sudainavo 36 dainas (22 liaudies dainas ir 14 originalių lietuvių kompozitorių dainų). Pirmosios Lietuvos Respublikos laikotarpiu buvo surengtos dar dvi nacionalinės Dainų šventės: 1928 m. šventė buvo skirta Lietuvos nepriklausomybės dešimtmečiui, o 1930 m. – Vytauto Didžiojo mirties 500 metų sukakčiai paminėti. Nuo 1930 m. ir kituose Lietuvos miestuose – Telšiuose, Panevėžyje, Marijampolėje, Ukmergėje – rengtos regioninės moksleivių dainų ir sporto šventės.

Jau 1917 m. kilo diskusijos dėl Lietuvos tautinės vėliavos kūrimo. Lietuvių visuomenės veikėjų pasitarime pas Joną Basanavičių nuspręsta vėliavos spalvas išrinkti iš tautinių audinių. Ruošdamasis Lietuvių konferencijai Vilniuje, dailininkas Antanas Žmuidzinavičius parengė žaliai raudonos Lietuvos vėliavos projektą. Tačiau konferencijos dalyviams jo pasiūlyta vėliava atrodė niūri. Archeologas Tadas Daugirdas pasiūlė tarp žalios ir raudonos įterpti ploną geltonos spalvos juostą, kad vėliava būtų gyvesnė ir kad geltona spalva simbolizuotų aušrą. Lietuvių konferencija dėl vėliavos nieko nenutarė ir pavedė tai atlikti Lietuvos Tarybos sudarytai komisijai: Jonui Basanavičiui, Antanui Žmuidzinavičiui ir Tadui Daugirdui. Komisija sukūrė vėliavą iš trijų horizontalių vienodo pločio juostų – geltonos, žalios, raudonos. Lietuvos Taryba pritarė šiam tautinės vėliavos projektui. Buvo patvirtinta ir istorinė vėliava, kurios vienoje pusėje vaizduojamas baltas raitelis raudoname lauke, kitoje pusėje – Gediminaičių stulpai. Tautinės vėliavos spalvų reikšmės: geltona – saulė, šviesa ir gerovė; žalia – gamtos grožis, laisvė ir viltis; raudona – žemė, drąsa, už Tėvynę pralietas kraujas. 

Vokietijai pralaimėjus karą ir Lietuvos link besiartinant Sovietų Rusijos kariams, reikėjo kuo skubiau organizuoti ginkluotąsias pajėgas. 1918 m. lapkričio 23 d. Ministras Pirmininkas Augustinas Voldemaras paskelbė Krašto apsaugos ministerijos išleistą įsakymą dėl Lietuvos kariuomenės 1-ojo pulko organizavimo. Pagal šį įsakymą buvo numatyta suformuoti 25–30 tūkst. karių korpusą, kurį turėjo sudaryti viena lietuvių divizija ir viena gudų brigada bei kavalerija. Šis įsakymas suteikė juridinį pagrindą pradėti kurti Lietuvos ginkluotąsias pajėgas ir laikomas Lietuvos kariuomenės kūrimo pradžia. Pradėjus organizacinį darbą, Vilniuje įsteigtas 1-asis pėstininkų pulkas. Gruodžio 1 d. buvo įsakyta steigti gudų pulką Gardine, gruodžio 5 d. – 2-ąjį pėstininkų pulką Kaune. Vis dėlto kariuomenės organizavimas vyko vangiai, trūko lėšų, karininkų, aprangos ir ginklų.
Pirmąjį stadioną Lietuvoje buvo nutarta įrengti Kaune, Žaliakalnyje esančiame Ąžuolyne. 1924 m. sausio 14 d. stadionui buvo paskirtas skypas. Jis gautas tik po ilgų derybų su Kauno miesto taryba ir sulaukus burmistro Jono Vileišio paramos. 35 000 m² aikštę už 700 litų mokestį per metus Kauno miesto taryba Lietuvos fizinio lavinimosi sąjungai (LFLS) išnuomojo 6 metams. Taupydami lėšas, stadiono projektą parengė patys sporto entuziastai – LFLS nariai Steponas Darius ir Kęstutis Bulota. Pagal projektą planuota įrengti futbolo aikštę, krepšinio ir beisbolo aikšteles, dvi teniso aikšteles ir 400 metrų bėgimo taką, dviračių aikštelę. Buvo numatyta įrengti sportininkų persirengimo patalpas. Po kelerių metų stadionas turėjo 2 500 sėdimų vietų žiūrovams. Toliau statyba buvo vykdoma iš sporto varžybų žiūrovų surinktų lėšų. Stadionas tapo pagrindine Lietuvos sporto baze, kurioje vyko šalies pirmenybės ir tarptautinės varžybos.
Inscenizuotas Klaipėdos krašto sukilimas ir užėmimas pakoregavo Ambasadorių konferencijos nuomonę dėl jo ateities. Iki tol kraštą administravusi Prancūzija propagavo Freištato (laisvos Klaipėdos krašto valstybės) idėją. 1923 m. sausio 19 d. Mažosios Lietuvos gelbėjimo komiteto skyrių suvažiavimas (Šilutės seimas) paskelbė, kad Klaipėdos kraštas autonomijos teisėmis jungiasi prie Lietuvos valstybės. Sausio 25 d. į Klaipėdą atvykusi Ambasadorių konferencijos ypatingoji komisija pareikalavo atstatyti senąją tvarką. Vis dėlto, Lietuvos Vyriausybės atstovui Antanui Smetonai ir sukilimo organizatoriams bei jiems lojaliai vietinei administracijai nenusileidus, buvo priimtas kompromisas. 1923 m. vasario 16 d. Ambasadorių konferencija Klaipėdos kraštą suvereno teisėmis perdavė Lietuvai, kuri įsipareigojo garantuoti laisvą tranzitą Nemunu ir kompensuoti Antantės šalims laikinojo administravimo išlaidas. Tai buvo pirmas žingsnis oficialiai nustatant Klaipėdos krašto ryšius su Lietuva, nutiesęs kelią į galutinę Lietuvos pergalę – Klaipėdos krašto konvencijos pasirašymą – 1924 m. gegužės 8 dieną.

1934 m. Švietimo ministerija pasiūlė grupei istorikų parengti Lietuvos istorijos vadovėlį aukštesnėms gimnazijos klasėms. Adolfas Šapoka, Zenonas Ivinskis, Juozas Jakštas, Paulius Šležas ir Petras Klimas sutiko imtis šio darbo. Leidinį nutarta pavadinti „Lietuvos istorija“, o jį redaguoti patikėta A. Šapokai. Solidus, 694 puslapių, vadovėlis apėmė istoriją nuo seniausių laikų iki XX a. 3 dešimtmečio pabaigos. Daug dėmesio skirta patriotizmą ugdančioms temoms: Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės laikotarpiui bei tautiniam atgimimui ir keliui į nepriklausomybę. Pirmasis vadovėlio leidimas 1936 m. išėjo 17 500 egzempliorių tiražu. Tai buvo rekordinis Lietuvoje leistos knygos tiražas – tiek buvo spausdinama tik maldaknygių. „Lietuvos istorija“ buvo publikuota net šešis kartus. Visą sovietinės okupacijos laikotarpį Lietuvoje ši knyga buvo žinoma ir skaitoma, žadino tautinę savimonę, skatino gilintis į nutylimus istorijos faktus. Vadinamoji „Šapokos istorija“ buvo neabejotinai sėkmingiausias istorinės knygos leidybos projektas Pirmojoje Lietuvos Respublikoje. Nors knyga kritikuota dėl itin idealizuoto Lietuvos praeities vaizdo, ją galima pavadinti vienu nuosekliausių mėginimų sukurti vientisą didįjį Lietuvos istorijos pasakojimą.

1923 m. birželio 19 d. įvyko Lietuvos Respublikos Prezidento rinkimai. Juose dalyvavo du kandidatai – krikščionis demokratas Aleksandras Stulginskis ir valstiečių liaudininkų atstovas Jonas Vileišis. Už J. Vileišį balsavo 26, už A. Stulginskį – 49 II Seimo nariai. Taigi Prezidentu vėl buvo išrinktas A. Stulginskis (1920–1922 m. kaip Steigiamojo Seimo pirmininkas jis ėjo ir Prezidento pareigas; pirmą kartą Prezidentu išrinktas 1922 m. gruodžio 21 d.) ir šias pareigas ėjo iki 1926 m. birželio 7 d., kada Prezidento įgaliojimus perdavė Kaziui Griniui. Išrinkus Prezidentu A. Stulginskį, iš naujo buvo sudarytas ir Ministrų kabinetas, o premjeru vėl tapo Ernestas Galvanauskas. A. Stulginskis priklausė tai pačiai politinei jėgai kaip ir valdantysis blokas, todėl didesnių nesutarimų šiuo laikotarpiu tarp jų nekilo, Prezidentas per visą kadenciją vetavo ir Seimui persvarstyti grąžino tik septynis įstatymus.

Viso pasaulio lietuvių sporto šventė – Tautinė olimpiada – surengta Kaune ir Klaipėdoje, minint dvidešimtąsias nepriklausomybės metines. Vienas svarbiausių jos tikslų – suvienyti viso pasaulio lietuvius. Olimpiados globėju tapo Prezidentas Antanas Smetona. Ši sporto šventė sulaukė didžiulio susidomėjimo. Atidarymo ceremonija sutraukė daugiau kaip 10 tūkst. žmonių, o į visas varžybas buvo parduota bilietų daugiau kaip už 75 tūkst. litų (0,5–3 Lt/vnt.). Atidarymo metu sportininkų eisena ugnį olimpiniam deglui Valstybės stadione atnešė nuo Nežinomo kareivio kapo iš Vytauto Didžiojo karo muziejaus sodelio. Didžiausioje to meto sporto šventėje dalyvavo 2 tūkst. lietuvių sportininkų iš Lietuvos, Brazilijos, Didžiosios Britanijos, JAV, Latvijos ir Vilniaus krašto. Žaidynių dalyviams buvo sukurti dailininko Jono Juozo Burbos ženkleliai. Kaune vyko aviacijos pasirodymai, bokso, futbolo, krepšinio, tinklinio (orinio), lengvosios atletikos, plaukimo, lauko ir stalo teniso, dviračių, žirgų sporto, šaudymo ir kitos varžybos. Uostamiestyje buvo surengtos irklavimo ir buriavimo rungtynės. Olimpiados metu pagerintas ne vienas Lietuvos sporto rekordas. Olimpiečių duota priesaika aktuali ir šiandien: „Prisiekiame būti ištikimi amžiniems Lietuvių tautos siekiams, ugdyti jėgas Tautos siekimams vykdyti, visur ir visuomet saugoti ir ginti Tautos garbę, varžydamiesi su pasaulio pranašiaisiais, ryžtis juos pralenkti, tvirčiau, greičiau, gražiau tarnauti Lietuvai“.

Pirmasis olimpinis Lietuvos atletų debiutas įvyko VIII vasaros olimpinėse žaidynėse Paryžiuje. Olimpinėje paraiškoje Lietuva buvo įrašiusi septynias sporto šakas: boksą, dviračių sportą, fechtavimąsi, futbolą, imtynes, gimnastiką ir šaudymą, o olimpinių kandidatų sąrašuose buvo 33 pavardės. Tačiau dėl nenuoseklaus Lietuvos sporto vadovybės požiūrio į dalyvavimą žaidynėse, lėšų stokos bei kitų aplinkybių, į Paryžių buvo išsiųsta tik futbolo komanda ir du dviratininkai. Kelionė į olimpiadą mūsų atletams susiklostė chaotiškai. Per vėlai nutarus siųsti sportininkus, paskubomis buvo formuojama futbolo rinktinė, o du žaidėjai neišvyko, nes nespėjo gauti užsienio pasų. Futbolininkai debiutavo žaidynėse nepailsėję ir nesitreniravę, tą pačią dieną, kai atvyko. Lietuvos futbolo rinktinė rezultatu 0:9 pralaimėjo Šveicarijos sportininkams. Dėl dviračių gedimų visos 188 km trasos neįveikė abu dviratininkai Isakas Anolikas ir Juozas Vilpišauskas. Nesėkmės dviratininkus lydėjo ir po varžybų – pritrūko lėšų kelionei atgal į Lietuvą, todėl jiedu nutarė grįžti dviračiais; bet pasiskolinę pinigų, šios minties atsisakė. Lietuvos sportininkai dar dalyvavo 1928 m. Amsterdamo vasaros bei 1928 m. Sankt Morico žiemos olimpinėse žaidynėse.
1920 m. birželio mėnesį Steigiamasis Seimas paskelbė antrąją Laikinąją Lietuvos Valstybės Konstituciją, kurioje pirmą kartą buvo deklaruota parlamentinė santvarka bei priimta nuostata, kad Lietuvos Respublikos Prezidentą renka Seimas. Pagal šią Konstituciją vykdomoji valdžia buvo pavesta Respublikos Prezidentui ir Ministrų kabinetui. Steigiamajam Seimui deleguota teisė leisti įstatymus, ratifikuoti sutartis su kitomis valstybėmis, tvirtinti valstybės biudžetą ir prižiūrėti įstatymų vykdymą. Konstitucija taip pat laidavo asmens, turto neliečiamybės, tikybos, sąžinės, žodžio, susirinkimų laisvę.
1933 m. paaštrėję santykiai su Vokietija ir 1934 m. sausį pasirašyta Lenkijos ir Vokietijos nepuolimo sutartis pastūmėjo Lietuvą ieškoti sąjungininkų. 1934 m. balandžio 25 d. Lietuva įteikė Latvijai ir Estijai memorandumą, kuriuo pakvietė bendradarbiauti. Aktyvus tiesioginių derybų dėl šių trijų valstybių sąjungos – Baltijos Antantės – sukūrimo etapas truko iki sutarties pasirašymo Ženevoje 1934 m. rugsėjo 12 dieną. Baltijos šalių santarvės ir bendradarbiavimo sutartį pasirašė Lietuvos užsienio reikalų ministras Stasys Lozoraitis, Latvijos užsienio reikalų ministerijos generalinis sekretorius Vilhelmas Munteris ir Estijos užsienio reikalų ministras Juliusas Seljama. Pagal sutartį buvo numatyta tartis bendrais užsienio politikos klausimais, teikti politinę ir diplomatinę pagalbą, šaukti periodines užsienio reikalų ministrų konferencijas. Į sutartį nebuvo įtraukti straipsniai, reguliuojantys ekonominį ir karinį bendradarbiavimą. Latvijai ir Estijai numatyta galimybė svarstyti būdus, kurie leistų trečiosioms šalims prisijungti prie šios sutarties. Taip pat buvo įtrauktas punktas, jog „egzistuoja specifinės problemos“, turint galvoje Lietuvai aktualų Vilniaus klausimą, dėl kurių bendro sutarimo tarp šalių galėjo ir nebūti. Todėl sąjungininkai negalėjo pagelbėti nei 1938 m. kovo 17 d. Lenkijai ultimatumu pareikalavus užmegzti diplomatinius santykius, nei 1939 m. kovo 20 d. Vokietijai ultimatumu pareikalavus atsisakyti Klaipėdos. Sutartis turėjo galioti 10 metų.

SSRS perdavus Vilniaus kraštą Lietuvai, buvo numatytas iškilmingas Lietuvos kariuomenės įžygiavimas į senąją sostinę. Formaliai atgavę Vilnių, lietuviai ne iškart galėjo į jį įžengti. Dešimtį dienų Lietuvos kariuomenės dalys stovėjo sutelktos prie demarkacinės linijos. Kariams buvo išleistas įsakymas pasiekus istorinę sostinę gražiai elgtis, kalbėti lietuviškai, būti mandagiems su vietiniais. 1939 m. spalio 27 d. pagaliau gautas leidimas įžygiuoti į Vilniaus kraštą. Po Vilniaus rinktinės vado generolo Vinco Vitkausko kalbos, pasienio karininkai pjūklu iškilmingai perpjovė kelio užtvarą. Miesto gatvėmis nužygiavo pėstininkai, dviratininkai, artilerija, kavalerija, motorizuoti ir šarvuoti daliniai. Pakeliui buvo pastatyta daug garbės vartų, gatvėse pilna žmonių. Jie sveikino karius su gėlėmis ir šūkiais: „Tegyvuoja Lietuvos kariuomenė!“, „Laukėme, laukėme ir sulaukėme!“ Prie Katedros Lietuvos kariuomenę iškilmingai sutiko Vilniaus lietuvių komiteto pirmininkas Konstantinas Stašys. Sveikinimo kalbas pasakė lenkų, žydų, rusų ir totorių bendruomenių atstovai. Tiesioginius reportažus radiofono klausytojams apie tai, kas vyksta Vilniuje, transliavo žurnalistas Petras Babickas. Spalio 29 d. ryte aukotos iškilmingos Padėkos pamaldos Aušros Vartų koplyčioje. Po jų minia patraukė prie Gedimino kalno, kur ant bokšto buvo iškelta trispalvė. Šiomis dienomis lietuviai džiaugėsi po devyniolikos metų sugrįžę į istorinę sostinę.

Poreikis statyti modernų, sporto varžyboms skirtą pastatą atsirado tada, kai 1938 m. liepą tarptautinė krepšinio federacija pasiūlė Lietuvai kitų metų pavasarį Kaune surengti III Europos krepšinio pirmenybes. Iki tol Kaunas neturėjo didelės europinio lygio krepšinio arenos. Kauno sporto halę statyti nutarta prie vienoje vietoje susitelkusių sporto objektų – Kūno kultūros rūmų ir Valstybinio stadiono. Halės užsakovai buvo Kūno kultūros rūmai, finansavo valstybė. Iš viso statyba kainavo apie 400 tūkst. litų. Statinio projektą sukūrė inžinierius Anatolijus Rozenbliumas, darbus vykdė Povilo Dėdelės įmonė. Halės projektas atitiko to meto modernizmo architektūros standartus. Jos konstrukciją sudarė plieninės arkos ir fachverko struktūra, kuriai sunaudota apie 210 tonų plieno. Skubant halę parengti gegužę vyksiančiam Europos vyrų krepšinio čempionatui, statyba vyko dviem pamainomis, kartais net esant –20 °C laipsnių šalčiui, todėl pamatai buvo šildomi specialiais įrenginiais. Per rekordiškai trumpą laiką – pusę metų – pastačius halę, Kaunas tapo pirmuoju Europos miestu, turinčiu specialiai krepšiniui skirtą areną. Halėje buvo įrengta 3,5 tūkst. sėdimų vietų, tačiau didelių renginių metu galėjo sutilpti apie 11 tūkst. žiūrovų. Skubant baigti pastatą, nespėta įrengti šildymo sistemos, vandentiekio, kai kurių pagalbinių patalpų. Halės atidarymas ir pašventinimas surengtas 1939 m. gegužės 21 d., III Europos vyrų krepšinio čempionato pradžioje. Ceremonijoje dalyvavo Prezidentas Antanas Smetona, kiti aukšti pareigūnai. FIBA generalinis sekretorius Viljamas Džonsas apie tai sakė: „Sporto halė Kaune yra vienintelė tokia puiki Europoje.“

Paryžiaus Taikos konferencija Versalio taikos sutartimi 1919 m. birželio 28 d. atskyrė Klaipėdos kraštą nuo Vokietijos ir pavedė administruoti prancūzams. Šie skleidė Freištato (laisvos Klaipėdos krašto valstybės) idėją, kurią palaikė dauguma vietinių gyventojų. Dėl tolesnės politinės Klaipėdos krašto ateities susikirto Lenkijos, Lietuvos ir vietinių gyventojų interesai. Klaipėdos krašto lietuvių ryšius su Lietuva palaikė Pūsų Lietuvos (Mažosios Lietuvos) tautinė taryba. Lietuva siekė gauti Klaipėdos uostą, garantavusį ekonominį savarankiškumą. Lietuvos įtakai Klaipėdos krašte sustiprinti 1921 m. Klaipėdoje buvo įsteigtas Lietuvos konsulatas. Kitu reikšmingu žingsniu tapo Lietuvos Steigiamojo Seimo 1921 m. lapkričio 11 d. priimta rezoliucija, pavedanti Vyriausybei rūpintis Klaipėdos krašto susijungimu su Lietuvos Respublika. Rezoliucijoje teigiama, kad „susidėjimas Klaipėdos krašto vienon su Lietuvos valstybe yra neišvengiamas“. Dokumente taip pat numatyta, jog Klaipėdos kraštas turėtų ūkio, administracijos, mokesčių, darbo ir socialinės apsaugos, teismų, švietimo, kultūros bei religijos autonomiją. Steigiamasis Seimas vienbalsiai priėmė šį pirmąjį oficialų parlamento nutarimą dėl Klaipėdos krašto prijungimo autonomijos teisėmis prie Lietuvos.
Klaipėdos krašto perdavimo Lietuvai konvenciją 1924 m. gegužės 8 d. Paryžiuje pasirašė Lietuva, Didžioji Britanija, Prancūzija, Italija ir Japonija. Joje buvo numatyta plati Klaipėdos krašto autonomija su piliečių renkama įstatymų leidžiamąja ir vykdomąja valdžiomis – Seimeliu ir Direktorija. Lietuvos centrinės valdžios atstovu krašte tapo jos skiriamas gubernatorius. Klaipėdos krašto prijungimas Lietuvai buvo labai svarbus ekonominis ir politinis laimėjimas. Didelę ekonominę reikšmę turėjo atgautas uostas, pagyvėjusi prekyba su užsieniu. Siekiant Klaipėdos krašto gyventojus integruoti į Lietuvos ekonominį, politinį ir kultūrinį gyvenimą, buvo steigiamos lietuviškos mokyklos, pramonės ir prekybos įmonės.
1920 m. rugpjūčio 26 d. Lietuvos kariuomenė įžengė į Vilnių ir atgavo istorinę sostinę. 1920 m. liepos 12 d. Lietuvos ir Sovietų Rusijos taikos sutartimi Rusija pripažino Lietuvai Vilnių ir Vilniaus kraštą. Iki tol Vilniuje buvusius lenkų dalinius Raudonoji armija privertė pasitraukti, vykdydama liepos 12 d. pasirašytą sutartį. Lietuvos karinei vadovybei Vilnius buvo perduotas rugpjūčio 26 dieną. Lietuvai susigrąžinus sostinę, Gedimino kalne vėl suplevėsavo trispalvė. Į Vilnių buvo paskirti įvairių ministerijų įgaliotiniai. Krašto apsaugos ministro įsakymu buvo sudaryta Vilniaus miesto karo komendantūra. Senojoje sostinėje lietuviai išsilaikė iki 1920 m. spalio 9 d., kada lenkų generolo Liucijano Želigovskio vedama rinktinė, sulaužiusi prieš porą dienų pasirašytą Lietuvos ir Lenkijos Suvalkų sutartį, peržengė nustatytą demarkacinę liniją ir užėmė Vilnių bei gretimas teritorijas.

Derybos dėl taikos sutarties pasirašymo prasidėjo 1920 m. gegužės 7 d. ir truko ilgiau nei du mėnesius, nes reikėjo teisiškai sureguliuoti piliečių teisių, valstybių sienos, turtinius klausimus. Derybose Lietuvos interesus gynė delegacijos pirmininkas Tomas Norus-Naruševičius bei nariai Petras Klimas, Simonas Rozenbaumas, Juozas Vailokaitis ir Vytautas Račkauskas. Liepos 12 d. pasirašyta sutartimi Sovietų Rusija pripažino Lietuvos nepriklausomybę ir suverenumą, atsisakė teisių į Lietuvos teritoriją, pripažino Lietuvai Vilniaus kraštą, nustatė valstybės sieną. Sovietų Rusija sutartimi įsipareigojo grąžinti Lietuvai karo metais išvežtus dokumentus, meno kūrinius, archyvus. Lietuva buvo atleista nuo Rusijos imperijos valstybinių skolų, o karo nuostoliams atlyginti Sovietų Rusija paskyrė 100 tūkst. dešimtinių miško ir 3 mln. aukso rublių. Šia sutartimi Sovietų Rusija iš esmės pripažino Lietuvos nepriklausomybę de jure ir de facto.

Lietuvos Valstybės Tarybos pavedimu, Augustinas Voldemaras sudarė pirmąją Lietuvos Laikinąją Vyriausybę. A. Voldemaras tapo ne tik pirmuoju nepriklausomos Lietuvos Ministru Pirmininku, bet ir užsienio reikalų ministru. Iš ministrų Vlado Stašinsko, Petro Leono, Martyno Yčo, Juozo Tūbelio, Mykolo Velykio, Jokūbo Vygodskio, Juozapo Voronko ir Jono Yčo sudaryta Vyriausybė dirbo iki 1918 m. gruodžio 26 dienos. Dėl sudėtingos Lietuvos politinės padėties (vokiečių okupacinė valdžia vis dar buvo Lietuvoje) pirmoji Lietuvos Laikinoji Vyriausybė turėjo labiau simbolinę reikšmę ir dirbo tik šiek tiek daugiau negu mėnesį. Gruodžio 20 d. Vyriausybės vadovai išvyko į Vakarų Europą ieškoti finansinės paramos Lietuvai ir siekti tarptautinio pripažinimo. Vietoj jos buvo sudaryta antroji, Mykolo Sleževičiaus vadovaujama, Lietuvos Laikinoji Vyriausybė.

Iki 1932 m. Lietuvoje nebuvo aukštojo karo mokslo institucijos, todėl karininkai aukštąjį išsilavinimą įgydavo Europos šalių karo akademijose. Užsienio kariuomenių organizacinė struktūra skyrėsi, o studijos brangiai kainavo, tad Lietuvos kariuomenės vadovybė nutarė įsteigti aukštąją karo mokyklą. Generolo Petro Kubiliūno iniciatyva prie Aukštųjų Vytauto Didžiojo karininkų kursų, kurie turėjo tik aukštesniosios mokyklos statusą, Kaune buvo įkurtas Generalinio štabo skyrius (kursai), turintis aukštojo mokslo įstaigos statusą. Kasmet į šią mokymo įstaigą buvo priimama po 25–30 studentų, mokslas truko 2,5 metų. Buvo mokoma karo strategijos, taktikos, organizacijos, karo technikos, karo istorijos ir teisės, bendrojo lavinimo dalykų. Mokykloje dėstė Vytauto Didžiojo universiteto profesūra. Dauguma absolventų tapo vadovaujančiais Lietuvos kariuomenės veikėjais – generolais, generalinio štabo darbuotojais, karo atašė Lietuvos pasiuntinybėse užsienyje, pėstininkų, artileristų ir kitų kariuomenės dalių specialistais. 1938 m. gruodžio 10 d. priimtas „Vytauto Didžiojo aukštosios karo mokyklos įstatymas“, kuriuo aukštoji karo mokykla buvo įteisinta įstatymiškai.

I Europos moterų krepšinio čempionatas vyko Romoje 1938 m. spalio 12–16 dienomis. Jame dalyvavo penkios rinktinės, kurios po pirmenybių išsidėstė tokia tvarka: Italija, Lietuva, Lenkija, Prancūzija, Šveicarija. Lietuvos moterų rinktinė iš 4 rungtynių laimėjo 3 ir turėjo dalytis 1–3 vietas su kitomis komandomis, tačiau pagal varžybų taisykles (skaičiuojant taškus), jai atiteko antroji vieta. Lietuvos komandą sudarė: Stefanija Astrauskaitė, Bronė Didžiulytė, Juzė Jazbutienė, Paulina Kalvaitienė, Tatjana Karumnaitė, Juzė Makūnaitė, Stasė Markevičienė, Genovaitė Miuleraitė, Aldona Vailokaitytė, Eleonora Vaškelytė. Komandą treniravo Europos čempionu su vyrų rinktine tapęs Feliksas Kriaučiūnas. Po pirmenybių trys lietuvės – G. Miuleraitė, J. Jazbutienė ir S. Astrauskaitė – pateko į simbolinį geriausiųjų penketuką, o Italijos žurnalistai geriausia žaidėja išrinko G. Miuleraitę. Vicečempionėms buvo įteikta Romos gubernatoriaus dovana – antikinės vilkės skulptūra ir sidabro medaliai. Rinktinė susidūrė su ne vienu iššūkiu. Ruošiantis kelionei į Romą, labai stigo lėšų. Laimė, atsiradusi mecenatė – operos solistė Vincė Jonuškaitė-Zaunienė – asmeninėmis lėšomis apmokėjo dalį kelionės išlaidų. Nesisekė ir Romoje: ekskursijos metu sugedo du iš trijų lietuves vežusių automobilių ir daliai žaidėjų teko kelis kilometrus kulniuoti pėsčiomis.

1931 m. liepos 24 d. Kaune buvo duotas pirmojo ralio „Aplink Lietuvą“ startas. 1 043 km trasoje lenktyniavo 14 automobilių ir 12 motociklų. Šias lenktynes organizavo Lietuvos automobilių (LAK) bei Lietuvos motociklistų (LMK) klubai. Pirmajame ralyje per 31 valandą reikėjo nuvažiuoti maršrutą Kaunas–Zarasai–Rokiškis–Biržai–Panevėžys–Šiauliai–Telšiai–Vilkaviškis–Marijampolė–Alytus–Kaunas. Automobilių grupės nugalėtojo laukė šalies Prezidento Antano Smetonos įsteigtas specialus prizas – sidabrinė taurė, kurią pagal Prezidentūros užsakymą sukūrė Vokietijos juvelyrai. Tai buvo pereinamasis prizas, bet tris kartus iš eilės lenktynes laimėjęs ekipažas būtų galėjęs pasilikti jį visam laikui. Pirmuosius du ralius 1931 m. ir 1932 m. „didelių automobilių“ klasėje laimėjo Pranas Hiksa. Nugalėtojas pirmąjį ralį laimėjo su automobiliu „Dodge Brothers“, antrąjį – su „Chrysler de Soto“. „Mažų automobilių“ grupėje 1931 m. triumfavo Keras. Motociklininkų kategorijoje „be priekabų“ pirmas atvažiavo Juozas Vilpišauskas, „su priekabomis“ – Vincas Mažeika. Rengti ralius planuota kasmet, bet trečiasis įvyko po penkerių metų pertraukos – tik 1937-aisiais. Dar vienas automobilių ralis vyko 1938 m., kaip Tautinės lietuvių olimpiados renginių dalis. Šios lenktynės buvo didžiausi automobilių ir motociklų sporto renginiai Lietuvoje.

1922 m. Kaune veikė 5 kino teatrai, o 1940 m. jų jau buvo 17. Daugiausia kino teatrų koncentravosi Laisvės alėjoje, tačiau vienas po kito kūrėsi ir Žaliakalnyje, Vilijampolėje, Aukštojoje Panemunėje bei kitur. Spaudoje rašyta, jog 1931 m. iš Kaune veikusių 15-os kino teatrų tik trys – „Metropolitain“, „Kapitol“ ir „Forum“ – buvo aukščiausios klasės. „Forum“ žiūrovams duris atvėrė 1930 m. pabaigoje. Atidarymo ceremonijoje kino teatrą pašventinęs Juozas Tumas-Vaižgantas savo kalboje palinkėjo ne vaikytis sensacijų, o šviesti tautą. Laisvės al. 32 įsikūręs kino teatras veiklos pradžioje turėjo 550 vietų salėje ir 190 vietų balkone. XX a. 4 dešimtmečio pabaigoje salės vietų padaugėjo iki 700. „Forum“ gana greitai tapo reitingų lyderiu ir užsitarnavo moderniausio bei gausiausiai lankomo kino teatro titulus. Jį vertino dėl pastato estetinių savybių, patogių patalpų, kokybiškos įrangos ir aparatūros bei repertuaro meninės vertės. Tuo metu kiekvienas kino teatras individualiai sudarinėjo repertuarus, todėl turėjo savo nuolatinę publiką. „Forume“ rodyti žymiausių Amerikos ir Europos kino kompanijų filmai.
Lietuvos Respublikos Seimo priimtas Monetų įstatymas nurodė kaldinti ir leisti į apyvartą Lietuvos litų bei centų aliuminės bronzos, sidabro ir aukso monetas. Konkursą kaldinti bronzinius centus laimėjo Birmingemo bendrovė „King‘s Norton Metal Works“, o sidabrinius litus – Londono „Royal Mint“ kalykla. Monetos kaldintos pagal skulptoriaus Juozo Zikaro gipsinius modelius, už kurių sukūrimą autorius gavo 17 tūkst. litų atlygį. Buvo išleisti 1, 5, 10, 20, 50 nominalo centai ir 1, 2 bei 5 nominalo litai, taip pat proginiai auksiniai 50 litų. Visų monetų averso piešinys buvo vienodas – centre vaizduotas Vytis su kraštuose įkomponuotu užrašu „Lietuvos Respublika“, žemiau jo – Gediminaičių stulpai ir laidos data. Monetų reversai buvo skirtingi. Juose vaizduoti žydintis linas (1, 5 centai), miežio ir avižos varpos (10, 20, 50 centų), ąžuolo (1 litas), rūtos (2 litai) šakelės ir tulpės (5 litai). Pirmoji partija – 3 mln. monetų laivu iš Londono į Klaipėdą buvo išsiųsta 1925 m. sausio 21 d., o į apyvartą išleista 1925 m. vasario 2 dieną.
Pirmąjį vienvietį ANBO („Antanas Nori Būti Ore“ akronimas) lėktuvą 1925 m. sukonstravo ir išbandė savamokslis konstruktorius vyriausiasis leitenantas Antanas Gustaitis. Lėktuvas buvo skirtas sportui, turizmui ir treniruotėms. ANBO liemuo buvo sudarytas iš plieninių vamzdelių, padengtas audiniu ir skarda, sparnai – mediniai, padengti audiniu. Maksimalus lėktuvo greitis – 142 km/val., toliausia skrydžio distancija – 450 kilometrų. 1926 m. lėktuvą nupirko Lietuvos karinė aviacija. 1927 m. lėktuvu ANBO II į Rygą nuskridęs lakūnas A. Gustaitis pademonstravo keletą akrobatinių figūrų. Tai buvo pirmasis sėkmingas lietuvių lėktuvo pasirodymas užsienyje. Serijinė A. Gustaičio lėktuvų gamyba prasidėjo nuo ANBO III, o 1934 m. vasarą grupė karo lakūnų, vadovaujama paties konstruktoriaus, trimis ANBO IV lėktuvais apskrido Europą. Iš viso buvo pagamintos devynios ANBO lėktuvo serijos ir 66 įvairių tipų lėktuvai.

1918 m. lapkričio 2-osios naktį priimti lakoniški Lietuvos Valstybės Laikinosios Konstitucijos pamatiniai dėsniai – nuolatinės Lietuvos Valstybės Konstitucijos pirmtakas. Nors kai kurie Tarybos nariai nepritarė, pagrindine valstybės institucija buvo paskelbta Valstybės Taryba, o kolegialiu valstybės vadovu – Valstybės Tarybos Prezidiumas, kurį sudarė Antanas Smetona, Justinas Staugaitis ir Jurgis Šaulys. Prezidiumui buvo pavesta vykdomoji valdžia, kurią jis vykdė per Ministrų kabinetą, vadovaujamą Augustino Voldemaro. Prezidiumas turėjo teisę skelbti laikinuosius įstatymus, skirti ir priimti kitų valstybių pasiuntinius, „laikyti kariuomenę savo žinioje“, skirti vyriausiąjį kariuomenės vadą ir kt. Dėsniai taip pat skelbė ir visų piliečių lygybę prieš įstatymus, Ministrų kabineto veiklos principus, o galutinę valstybės valdymo formą paliko nustatyti Steigiamajam Seimui.

1938 m. kovo 17 d., praėjus kelioms dienoms po pasienio incidento, kai per susišaudymą tarp Lietuvos ir Lenkijos pasieniečių žuvo lenkų kareivis, Lietuvai per pasiuntinį Taline buvo įteiktas Lenkijos ultimatumas. Juo reikalauta, kad Lietuva užmegztų diplomatinius santykius, atsiųstų savo diplomatinį atstovą į Varšuvą, priimtų lenkų atstovą Kaune; taip pat, kad tarp valstybių būtų atkurtas susisiekimas geležinkeliu, keliais, telefonu ir telegrafu. Reikalavimams priimti duotos 48 valandos. Kovo 19 d. Prezidentūroje buvo sušauktas nepaprastasis Vyriausybės posėdis. Jame dalyvavo Prezidentas Antanas Smetona, visi ministrai, Seimo pirmininkas Konstantinas Šakenis, kariuomenės vadas divizijos generolas Stasys Raštikis ir kiti. Buvo išklausyti užsienio reikalų ministro Stasio Lazoraičio paaiškinimai ir kariuomenės vado div. gen. S. Raštikio pareiškimas, kad Lietuvos kariuomenė nepajėgi sėkmingai kariauti su Lenkija. Abu pareigūnai siūlė priimti Lenkijos reikalavimus. Lietuva tikėjosi sulaukti užsienio valstybių paramos, tačiau SSRS atstovas pareiškė, kad Maskva į konfliktą nesikišianti, o Vokietija patarė skubiau priimti ultimatumą. Posėdyje buvo išsakyta nuomonių atmesti ultimatumą, bet likus dešimčiai valandų iki nustatyto termino, Lietuvos Vyriausybė pranešė sutinkanti vykdyti iškeltas sąlygas. Kovo 25 d. prasidėjo realus diplomatinių santykių užmezgimo procesas. Lietuvos nepaprastuoju pasiuntiniu ir įgaliotuoju ministru Lenkijai buvo paskirtas buvęs karo atašė Berlyne Kazys Škirpa, o po kelių dienų atstovauti savo interesams Lenkija į Kauną atsiuntė Francišeką Charvatą. 

Pirmuosius nuolatinius tiltus per Nerį Vilijampolėje ir Eiguliuose 1915 m. pastatė Lietuvą užėmę kaizerinės Vokietijos kariškiai. Medinius statinius 1926 m. pavasarį nuplovė Neries ledonešis. Gyventojai vėl turėjo keltis garlaiviu, valtimis, o Eiguliuose veikė keltas. 1927 m. pradėta rengtis Danijos bendrovės suprojektuoto naujo tilto statybai ir 1928 m. birželio 21 d. įvyko Vilijampolės tilto statybos pradžios pašventinimo ceremonija. Pagrindinės tilto dalys buvo atgabentos iš Danijos. Jį sudarė penkios arkinės santvaros. Tilto ilgis siekė 267,25 m, plotis – 12,7 metrų. Važiuojamoji dalis buvo išklota keturkampiais granito akmenimis, šaligatviai – asfalto sluoksniu. Tilto statyba kainavo daugiau negu 3 mln. litų. Prezidentui Antanui Smetonai pasiūlius, pastatytas Vilijampolės tiltas pavadintas inžinieriaus Petro Vileišio vardu. 1929 m. spalio 30 d. įvyko iškilmingas Petro Vileišio tilto atidarymas. Svečius sutiko Kauno miesto burmistras Jonas Vileišis, sveikinimo kalbas sakė Prezidentas A. Smetona ir susisiekimo ministras Vytautas Vileišis. Taip pat dalyvavo Ministras Pirmininkas Juozas Tūbelis, kariuomenės vadovybė ir kiti žymūs žmonės. Žalumynais ir vėliavomis išpuoštą tiltą pašventino kanauninkas Juozas Tumas-Vaižgantas.

XX a. 4 dešimtmetyje Vytauto Didžiojo universiteto Medicinos fakultetui iškilo būtinybė statyti naują klinikų tipo ligoninę, kurioje be įprasto pacientų gydymo turėjo būti vykdomi klinikiniai tyrimai bei ruošiami nauji medikai. 1936 m. birželio 4 d. Vyriausybė tam pritarė ir skyrė sklypą VII forto rajone prie Šv. Luko ligoninės. 1936 m. rugpjūtį buvo paskelbtas tarptautinis projekto konkursas, kurį laimėjo stambios ligoninių projektavimo įmonės Paryžiuje vadovas architektas Urbenas Kasanas. Moderniausia šalies ligoninė turėjo sutalpinti 518 pacientų. 1937 m. liepos 21 d. padėtas kertinis VDU klinikų rūmų akmuo, kurį pašventino arkivyskupas Juozapas Skvireckas. Statybai buvo naudotos modernios medžiagos ir pažangios technologijos: ligoninių palatos radiofikuotos, su šviesos signalizacija, langai su slankiojančiomis sistemomis, vėdinant apsaugančiomis nuo tiesiogiai patenkančio šalto oro. Klinikas sudarė 6 dideli korpusai: centrinis, administracijos, infekcinių ligų, nervų ir psichinių ligų, patologinio anatomikumo bei ūkio dalies su katiline. Komplekso pastatus tarpusavyje sujungė požeminių galerijų tinklas, kurio ilgis siekė apie 1 kilometrą. Klinikų plotas užėmė apie 160 tūkst. kv. metrų. Dėl didžiulio darbų masto dirbo net 20 rangovų. Visa klinikų statyba kainavo 11 mln. litų, o su įrengimais – apie 14 mln. litų. 1939 m. liepą pastato statyba buvo baigta. Pirmuoju klinikų direktoriumi tapo profesorius Kazys Oželis. 

1918 m. kovo 23 d. Vokietija pirmoji pripažino atkurtą Lietuvos valstybę, bet kaip priklausomą nuo Vokietijos (pagal 1917 m. gruodžio 11 d. Lietuvos Tarybos aktą). Pripažinimą de facto ir de jure pasirašė Vokietijos imperatorius Vilhelmas II. Pagal šią deklaraciją Lietuva turėjo būti susieta su Vokietija karo, susisiekimo, muitų ir piniginės sistemos konvencijomis. Pirmuoju pasiuntiniu Vokietijoje buvo paskirtas Lietuvos Nepriklausomybės Akto signataras Jurgis Šaulys. Po pripažinimo kasdienis gyvenimas Lietuvoje iš esmės nepasikeitė: liko vokiečių karinė adminis­tracija, tęsėsi rekvizicijos. Iki 1918 m. antrosios pusės Vokietija spaudė Lietuvos Tarybą sudaryti gruodžio 11 d. akte numatytas abiejų valstybių konvencijas. Tik metų pabaigoje, spalio 20 d., Vokietijai pralaimint karą, Lietuvos Tarybai buvo leista laisvai spręsti dėl šalies santvarkos ir sudaryti vyriausybę.

Naujuose rūmuose buvo įkurdinti du muziejai – M. K. Čiurlionio galerija ir Karo muziejus. Dar prieš oficialų atidarymą šie muziejai aktyviai varžėsi, kuris pirmas pradės parodų veiklą. Pasibaigus statybos darbams, o vidaus įrengimui esant pačiame įkarštyje, 1934 m. balandį M. K. Čiurlionio galerijos dalyje buvo atidaryta liaudies meno, vėliau – švedų taikomosios dailės parodos. Dviem muziejams ruošiantis keltis į naujus rūmus, varžytasi ir dėl patalpų. 1935 m. gegužės 14 d. Karo muziejaus direktoriaus generolo Vlado Nagevičiaus vadovaujami aviacijos karininkai bei 2-ojo pėstininkų pulko ir karo invalidų komandos, grojant muziejaus orkestrui, užėmė M. K. Čiurlionio galerijai priskirtas penkias antro aukšto sales ir į jas padėjo „Lituanicos“ dalis bei kitus eksponatus. Pagaliau 1936 m. vasario 16 d. Vytauto Didžiojo kultūros muziejus buvo oficialiai atidarytas. 1936 m. spalio 22 d. paskelbtu Vytauto Didžiojo muziejaus įstatymu buvo reglamentuota dviejų atskirų Kultūros ir Karo muziejų veikla, struktūra ir pavaldumas. 1936–1940 m. abu muziejai kaupė ir eksponavo vertingus eksponatus, surinktus ne tik Lietuvoje, bet ir užsienyje. Muziejų varžytuvės liudijo kultūrinio ir meninio gyvenimo aktualumą ir intensyvumą bei tai, kad Rūmai turėjo ne tik praktinę muziejaus paskirtį, bet ir simbolinę reikšmę to meto Lietuvai.

1923 m. įsteigto Kauno botanikos sodo populiarumas paskatino gamtininką Tadą Ivanauską įkurti zoologijos sodą. 1935 m. gegužės 3 d. jo iniciatyva buvo įsteigta Kauno zoologijos sodo akcinė bendrovė, kurios branduolį sudarė žymūs to meto kultūros ir visuomenės veikėjai. Zoologijos sodui buvo parinktas Adomo Mickevičiaus slėnis prie Girstupio upelio Ąžuolyne – raižyta, gyvūnams laikyti ir eksponuoti tinkama 15 ha ploto teritorija. Per trejus metus pastatyti visi reikiami statiniai, įrengti voljerai. 1938 m. liepos 1 d. surengtos sodo atidarymo iškilmės. Į atidarymą atvyko švietimo ministras profesorius Juozas Tonkūnas, teisingumo ministras Boleslovas Jonas Masiulis, viceministras inžinierius Juozas Jankevičius, viceburmistras Steponas Rusteika, daug profesorių, įstaigų vadovų, visuomenininkų, spaudos atstovų ir kitų kviestų svečių. Prie originalių sodo vartų dar prieš atidarymą susirinko keli šimtai žmonių. Atidarymo dieną ekspoziciją sudarė 40 gyvų eksponatų: 5 lapės, 1 taurusis elnias, 3 briedžiai, 2 vilkai, šernas, baltasis gandras, pilkasis garnys, ereliai, pelėdos, danieliai ir kiti. Tai buvo paties prof. T. Ivanausko bei kitų zoologijos sodų padovanoti gyvūnai. Per metus zoologijos sodas pasipildė maždaug 150 eksponatų. Spauda apie atidarymą rašė: „Lankytojai parodė didelį susidomėjimą. Prie kai kurių žvėrelių ir paukščių būriais išstovėjo po keliolika minučių“.

Surašymas vykdytas pagal 1922 m. spalio 5 d. Steigiamojo Seimo priimtą „Visuotinio Lietuvos gyventojų surašymo įstatymą“. Jame numatyta, jog atsisakius pasakyti savo duomenis arba pateikus neteisingus, gali būti skirta bauda iki 100 litų arba areštas nuo 1 dienos iki 3 mėnesių. Surašymo vykdymas patikėtas Vyriausiajai surašymo komisijai ir 24-ių apygardų surašymo komisijoms. Surašinėtojais numatyta skirti mokytojus, tarnautojus, įvairių pakopų mokyklų moksleivius ir kt. Surašymo anketose turėjo būti įrašyti šie duomenys: vardas ir pavardė, santykis su šeima ir ūkiu, lytis ir amžius, tikyba, tautybė, kokiomis kalbomis šneka, šeiminė padėtis, ar moka rašyti ir skaityti bei kokius mokslus baigė, pagrindinis ir antraeilis užsiėmimas, kokį darbą dirba namie, pramonėje ar įstaigoje, ar turi nekilnojamojo turto. Svetimšalių teirautasi pilietybės. Šio surašymo duomenimis, Lietuvoje gyveno 2 028 971 gyventojas. Lietuvos plotas buvo 53 242 km². Vienam kvadratiniam kilometrui teko po 38,3 gyventojų. 1923 m. Lietuvoje gyveno 93,9 tūkst. moterų daugiau negu vyrų (1 tūkst. vyrų teko 1 095 moterys). Vidutiniškai šeimą sudarė  4,7 asmenys. Dauguma šeimų augino po du vaikus. Vidutinis moterų santuokos amžius buvo 25 metai, vyrų – 30 metų. Pagal surašymo duomenis 1923 m. miestiečiai sudarė mažumą Lietuvos gyventojų – jų buvo tik 17,7 procentų. Šalyje gyveno 26-ių tautybių gyventojai, lietuviai sudarė apie 84 procentus. Maždaug 35 proc. Lietuvos gyventojų buvo raštingi. Surašymas neapėmė Vilniaus ir Klaipėdos kraštų. Rezultatai buvo publikuoti 1924 m. ir 1925 m. „Statistikos biuletenyje“.
Prieš II Europos vyrų krepšinio pirmenybes Rygoje Lietuvos rinktinė buvo priskiriama prie „autsaiderių“. Nustebinę visus, lietuviai savo grupėje nugalėjo Italijos, Estijos ir Egipto rinktines, pusfinalyje įveikė Lenkijos rinktinę, o finale susitiko su Italija ir laimėjo vienu tašku (24:23). Lietuvos rinktinę ypač sustiprino prisijungę JAV lietuviai. Nugalėtojų komandą sudarė: Feliksas Kriaučiūnas (jis buvo ir komandos treneris), Pranas Talzūnas, Juozas Žukas, Artūras Andrulis, Leonas Baltrūnas, Česlovas Daukša, Leopoldas Kepalas, Pranas Mažeika, Eugenijus Nikolskis, Leonas Petrauskas, Zenonas Puzinauskas, Stanislovas Šačkus. Geriausiu čempionato žaidėju pripažintas P. Talzūnas buvo ir rezultatyviausias – per 5 rungtynes pelnė 67 taškus. Į simbolinį Europos čempionato penketuką išrinktas ir F. Kriaučiūnas. Čempionų rinktinei, tuo metu vadintai meisteriu, buvo įteikta Lat­vijos Prezidento Karlio Ulmanio sidabrinė lėkštė. Iš Latvijos traukiniu grįžtančius Europos čempionus įvairiuose miesteliuose iškilmingai sutikusios Lietuvos sirgalių minios apipildavo gėlėmis ir dovanomis. Pirmą kartą Lietuvos krepšinio istorijoje žemyno čempionų titulą iškovojusiems sportininkams buvo įteikti valstybiniai apdovanojimai. Po šio triumfo Lietuva įsibrovė į Europos krepšinio elitą.
Inžinieriai danas Peteris Marius Frandsenas ir lietuvis Antanas Jokimas parengė miesto tvarkymo schemą, kuri 1923 m. liepos 5 d. Kauno miesto tarybos posėdyje buvo patvirtinta kaip „schematinis miesto vystymosi planas“. Plano idėja – struktūros sureguliavimas sekant Vakarų Europos sostinėms būdingomis reprezentatyviosios urbanistikos idėjomis, pasitelkiant miesto-sodo viziją bei sukuriant modernų miestą. Ši schema apėmė Senamiestį, Naujamiestį, Žaliakalnį, Aukštuosius ir Žemuosius Šančius, Aleksotą, Aukštąją Fredą ir dalį Vilijampolės. Miesto rajonuose buvo numatytos vietos mokykloms, ligoninėms, sporto aikštėms. Nemuno ir Neries santakoje planuota aikštė su Tautos išvadavimo paminklu, Vytauto kalne – universiteto miestelis, kalno papėdėje – Karo muziejus. Ypatinga funkcija plane teko Žaliakalniui, kuriame planuoti statyti Prezidentūros, Seimo rūmai. Žaliakalnyje suprojektuota trapecijos formos teritorija suskirstyta į kvartalus, kuriuose numatyti 187 sklypai. Statomi 1–2 aukštų namai turėjo būti modernios stilistikos. Gatvės apsodintos medžiais, erdviuose sklypuose palikta vietos sodams. Dėl utopinių užmojų, jau susiformavusios urbanistinės struktūros ir milžiniškų lėšų planas buvo įgyvendintas tik ten, kur žemė priklausė valstybei ir nekilo kliūčių formuoti gatvių tinklą ir pastatų statybas. Iš esmės pavyko įgyvendinti tik plano fragmentą tarp Vydūno alėjos, Radvilėnų plento ir K. Petrausko gatvių.
Botanikos sodas buvo įsteigtas 1923 m. Aukštojoje Fredoje, buvusiame Juozapo Godlevskio dvare. Steigimu rūpinosi du botanikai – profesorius Liudas Vailionis ir šveicarų kilmės profesorius Konstantinas Rėgelis. Pirmuoju Botanikos sodo vadovu tapo K. Rėgelis ir vadovavo jam iki 1940 metų. Sodui atiteko dalis dvaro sodybos pastatų ir parkas. Hanoverio parkų ir sodų architektas Karolis Rauthas parengė detalų sodo plano projektą, perplanavo senųjų parko takų tinklą. 1923 m. liepos 8 d. įvyko oficialus Botanikos sodo atidarymas. Prezidentas Aleksandras Stulginskis padėjo kertinį akmenį oranžerijos statybai. 1923–1925 m. Botanikos sode pastatytas pirmasis šiltnamis-oranžerija: keturiuose skyriuose su palaikoma pastovia oro temperatūra ir baseine tropikų augalams augo 1 770 įvairių rūšių augalų. Per pirmus veiklos metus Botanikos sodą aplankė 5 tūkst. lankytojų, o per kelerius metus jis tapo ne tik biologijos, medicinos ir farmacijos studentų mokomąja baze, bet ir svarbiu botanikos mokslo centru.

Nelegali nacistinė veikla Klaipėdos krašte ir Vokietijos pastangos atplėšti jį nuo Lietuvos sustiprėjo jau 1933 m., Vokietijoje į valdžią atėjus Adolfui Hitleriui ir jo vadovaujamai nacionalsocialistų partijai. 1934 m. Klaipėdoje veikusios nacistinės partijos CSA (Krikščionių socialistų darbininkų sąjunga) ir SOVOG (Klaipėdos krašto socialistinė tautos sąjunga) rengėsi ginkluotam sukilimui, o pasienyje išprovokavus riaušes, turėjo įsiveržti Vokietijos SA daliniai. Lietuvos saugumui išsiaiškinus nacistų planus, 1934 m. vasarį nacistinių partijų vadovai Ernstas Noimanas ir Teodoras Zasas bei aktyviausi nariai buvo suimti. Teismo procesas prasidėjo 1934 m. gruodžio 14 dieną. Per kratas pas 805 įtariamuosius rasta 1 104 šaunamieji ginklai, nelegalios nacistinės propagandinės literatūros, dokumentų. Teismo proceso metu buvo iškvosti 1 237, o baudžiamojon atsakomybėn patraukti 142 asmenys, tačiau daliai jų pasislėpus, liko 126 kaltinamieji. Byloje pateikti du pagrindiniai kaltinimai: 1) priklausymas nusikalstamai organizacijai, siekusiai ginkluotu sukilimu atplėšti Klaipėdos kraštą nuo Lietuvos ir prijungti prie Vokietijos, ir 2) nelegalių karinių mokymų organizavimas karo padėties metu. 1935 m. kovo 23 d. byla, nagrinėta 69 posėdžiuose, pasibaigė. Po tris paras rengto teismo sprendimo, kovo 26 d. buvo nuteisti 87 asmenys, 35 išteisinti, vienas pabėgo. E. Noimanui ir jo pavaduotojui Viliui Bertulaičiui skirta po 12 metų, T. Zasui ir jo pavaduotojui Hanui Ropui – po 8 metus sunkiųjų darbų kalėjimo su turto konfiskavimu. Šis teismas vertas „Pirmojo Niurnbergo“ vardo, nes tuo metu Lietuva pirmoji Europoje surengė didžiulio masto teismą prieš nacistų ardomąją veiklą.

Lietuviškos visuotinės enciklopedijos idėja gimė 1910 metais. Tuomet apie lietuviškojo žinyno reikalingumą JAV lietuvių laikraščiuose „Vienybė lietuvninkų“, „Tėvynė“ ir Vilniuje leistame žurnale „Visuomenė“ prabilo Juozas Gabrys ir Mykolas Biržiška. Šią mintį perėmė JAV leistos „Lietuvos“ leidėjas Antanas Olševskis ir pakvietė Klemensą Jurgelionį sudaryti leidinio redakciją. 1912 m. leidėjas sumanymo atsisakė dėl lėšų stokos ir nesutarimų tarp „įvairių srovių“ bendradarbių. Enciklopedijos idėja 1923–1924 m. buvo iškelta dar bent du kartus, tačiau abi tai planavusios bendrovės bankrutavo. 1929 m. Lietuvos kultūros taryba atgaivino enciklopedijos leidybos sumanymą, o „Spaudos fondas“ pasiryžo ją išleisti. 1930 m. sausio 25 d. priimtas „Lietuviškosios enciklopedijos“ planas. Tuo pačiu metu leisti enciklopediją panoro ir Lietuvių katalikų mokslo akademija. 1930 m. gegužę susitarta, kad abi įstaigos dirbsiančios kartu, ir 1931 m. buvo išleistas pirmo tomo pirmasis sąsiuvinis. Vyriausiuoju redaktoriumi paskirtas profesorius Vaclovas Biržiška. Vyriausiąją redakciją sudarė viceredaktorius profesorius Pranas Dovydaitis ir nariai: profesoriai Mykolas Biržiška, Blažiejus Čėsnys, Vincas Krėvė-Mickevičius, Vladas Lašas bei Vincas Kvieska; taip pat sekretoriai Pranas Čepėnas ir Bronius Vaitiekūnas. Pirmajame tome buvo daugiau kaip 5 000 paaiškintų žodžių ir apie 700 iliustracijų. Iki 1944 m. išleisti 9 leidinio tomai ir dar 7 sąsiuviniai – iki J raidės.
1927 m. JAV kino kompanija „Warner Bros“ sukūrė pirmąjį garsinį filmą. Gana greitai garsinis kinas pasiekė ir Lietuvą. Pradžioje būta bandymų garsą imituoti. 1929 m., neturėdamas tam tinkamos aparatūros, kino teatras „Oaza“ parodė tariamai garsinį „Paramount“ kino kompanijos filmą „Sparnai“. Spauda rašė: „Prikabinta prie sienų bent 8 radio aparatų garsiakalbiai, kurie laiks nuo laiko ima nežmoniškai plerpti. Jokio ryšio, jokio panašumo su einančio filmo veiksmu šie beprasmiai garsai neturi...“ Pirmoji tikrai garsinė kino juosta „Tik tave aš mylėjau“ parodyta 1930 m. sausio pabaigoje Kaune, kino teatre „Odeon“. Filmas sulaukė išskirtinio žiūrovų dėmesio. Rašyta, kad „Odeon“ salė visada buvusi sausakimša, todėl specialiai rengti papildomi seansai, grupėms taikytos nuolaidos. Nuo šių metų prasidėjo garsinio kino era – ir kiti kino teatrai įsigijo reikalingą aparatūrą. 
Taikos metu saugoti sieną kariuomenei tapo netikslinga, todėl jau nuo 1923 m. pradėta laipsniškai išvesti pasienio pulkus. Nuo 1924 m. sausio 1 d. valstybės sieną ėmė saugoti Lietuvos pasienio policija, pavaldi Vidaus reikalų ministerijai. Į naują instituciją dirbti perėjo dalis pasienio pulkų karių ir karininkų. 1924 m. buvo  nutarta, kad pagrindinis Pasienio policijos rūpestis – saugoti sienas su Vokietija ir Lenkija. Lietuvos ir Vokietijos 70 km pasienio ruožą, kuris buvo aktyviausia kontrabandininkų sritis, saugojo 200 pasieniečių. Taip pat neramus buvo Lenkijos ir Lietuvos pasienio ruožas, kur pasitaikydavo visokių provokacijų. Mažiau dėmesio reikėjo Lietuvos ir Latvijos pasieniui – 570 km ruožą saugojo 200 pasieniečių. Kontrabandininkams pradėjus aktyviau gabenti pigesnes prekes iš Vokietijos per
Baltijos jūrą, buvo įkurtas specialus padalinys – Pasienio policijos jūros apsauga. Šis padalinys kartu su Klaipėdos krašto policija turėjo apsaugoti Baltijos jūros ir Kuršių marių dalį nuo kontrabandininkų ir kitų nusikaltėlių.
1933 m. gegužės 29 d. vidaus reikalų ministras Steponas Rusteika išleido Valstybės saugumo departamento statutą, kuriuo buvo apibrėžtos jį sudarančių Valstybės saugumo ir kriminalinės policijų funkcijos. Birželio 1 d. Vidaus reikalų ministerijos Valstybės saugumo departamentas pradėjo darbą. Departamento direktoriumi buvo paskirtas Jonas Statkus. Valstybės saugumo policijos vadovu tapo Augustinas Povilaitis, o Kriminalinės policijos – Petras Pamataitis. Departamentą sudarė septyni skyriai: Bendrasis, Spaudos, Agentūros, Ypatingasis, Žinių, Kvotų ir Identifikacijos. Juose dirbo 273 tarnautojai. Statutas nusakė Valstybės saugumo ir kriminalinės policijų funkcijas: žvalgyti, išaiškinti nusikaltimus valstybės saugumui, rinkti parodymus, įrodymus ir nusikaltusiuosius pristatyti teisingumo organams. Buvo sukurta Valstybės saugumo departamento tarnautojų uniforma ir tarnybinis legitimacijos ženklas. Darbuotojams uždrausta būti politinių organizacijų nariais. Šios žinybos paskirtis buvo pristabdyti arba nutraukti antivalstybinių (komunistinių, nacistinių ar panašių) grupuočių veiklą, užkirsti kelią įvairių sąmokslininkų rengiamiems perversmams ir pučams.

Vėlų 1940 m. birželio 14 d. vakarą SSRS Vyriausybės vadovas Viačeslavas Molotovas pateikė Lietuvos užsienio reikalų ministrui Juozui Urbšiui, tuo metu buvusiam Maskvoje, ultimatumą. Jame Lietuva buvo apkaltinta 1939 m. spalio 10 d. Savitarpio pagalbos sutarties laužymu ir pateikti 3 reikalavimai: 1) suimti ir perduoti teismui vidaus reikalų ministrą Kazį Skučą ir Valstybės saugumo departamento direktorių Augustiną Povilaitį, kaip tiesiogiai kaltus dėl provokacijų prieš SSRS kariuomenę Lietuvoje; 2) tučtuojau Lietuvoje sudaryti naują Vyriausybę, kuri užtikrintų savitarpio pagalbos sutarties vykdymą; 3) tučtuojau užtikrinti laisvą įėjimą Raudonosios armijos daliniams, kurie bus įkurdinti svarbiausiuose Lietuvos centruose. Ultimatumo atsakymo terminas nurodytas 9 val. ryto, nors pagal tarptautinę praktiką turėjo būti duotos 48 valandos. Svarstyti SSRS reikalavimų į Lietuvos Prezidento rūmus naktį skubiai susirinko Vyriausybė ir kariuomenės vadai. Prezidentas Antanas Smetona pasiūlė nepriimti 1 ir 3 ultimatumo punktų ir priešintis sovietų invazijai. Atremti invaziją ginklu pritarė ar iš dalies pritarė vos keli posėdžio dalyviai – Kazys Musteikis, Konstantinas Šakenis, Antanas Tamošaitis, Kazimieras Jokantas. Kiti teigė, esą, beviltiška priešintis ir reikia su reikalavimais sutikti. Pasipriešinti galimybės nematė ir kariuomenės vadai. Ryte posėdžio dalyviai nusiuntė J. Urbšiui telegramą į Maskvą, kad „reikalavimai priimti“, o tikslesnį Lietuvos atsakymą ministras galėjo suformuluoti, kaip jam atrodė tinkama. 

Tautinė lietuvių studentų organizacija „Korp! Neo-Lithuania“ savo veiklą pradėjo Lietuvos universitete ir veikė iki 1940 metų. Ji vienijo gausias dešiniųjų pažiūrų studentų gretas bei garbės narius, tokius kaip kanauninkas Juozas Tumas-Vaižgantas, dr. Jonas Basanavičius, Bronius Kazys Balutis, Petras Vileišis, Jonas Jablonskis, Prezidentas Antanas Smetona, Jonas Mačiulis-Maironis ir kiti. 1923 m. kovo 1 d. organizacija priėmė naują statutą, patvirtino narių kategorijas ir persivadino į Studentų tautininkų korporaciją „Neo-Lithuania“. 1928 m. korporacija įsikūrė rūmuose ant Parodos kalno, kuriuose buvo įrengta turtinga biblioteka, ištaiginga salė bei susirinkimų kambariai. Organizacija tapo svarbiu Lietuvių tautininkų sąjungos visuomeniniu ramsčiu. Viena pagrindinių jos užduočių buvo skleisti ir skatinti patriotizmo bei tautiškumo idėjas jaunimui. Korporacijos nariai dalyvavo valstybiniuose ir visuomeniniuose renginiuose, organizavo ekskursijas, loterijas, eisenas, palaikė ryšius su užsienio studentais.

Funikulierius, anuomet dar vadintas virviniu tramvajumi, turėjo sujungti sparčiai augančią viršutinę Kauno miesto dalį Žaliakalnį su apačioje nusidriekusiu miesto centru. Žemutinė stotelė buvo įrengta prie V. Putvinskio g. 22-ojo namo, o viršutinė – Aušros ir Žemaičių gatvių sankirtoje. Atidarymo iškilmėse 1931 m. rugpjūčio 5 d. dalyvavo ir statybos iniciatoriai – Prezidentas Antanas Smetona bei tuometis miesto burmistras Jonas Vileišis. Ceremonijai buvo parengta viršutinė stotelė. Pirmiausia į Žaliakalnį kėlė vienas medinis, skarda dengtas vagonėlis, o kitas dėl atsvaros buvo prikrautas akmenų. Vėliau vagonai buvo padidinti ir abu pritaikyti keleiviams. Apatinės stotelės peronas suprojektuotas ir pastatytas 1935 metais. Iš pradžių keltuvo bilietai kainavo po 10 centų į abi puses, tačiau netrukus leistis žemyn atpigo iki 5 centų. Plečiantis Žaliakalniui, gausėjant gyventojų, kuriantis gydymo įstaigoms, pramonės įmonėms, keltuvas tapo reikšminga ir populiaria transporto priemone, o miesto svečiams – ir atrakcija. 1937 m. jo paslaugomis pasinaudojo 1 406 999, 1938 m. – 1 988 592, 1939 m. – 2 291 477 keleiviai. 
Tai buvo pirmieji laisvi, tiesioginiai, visuotiniai Pirmosios Lietuvos Respublikos rinkimai į Seimą. Rinkimai vyko pagal proporcinę sistemą slapto balsavimo būdu. Juose balsuoti ir dalyvauti pirmą kartą galėjo ir moterys. Rinkimų teisę turėjo Lietuvos piliečiai, sulaukę 21 metų (išrinkti galėjo būti nuo 24 metų). Rinkimuose balsavo apie 90 proc. visų balso teisę turėjusių piliečių. Į Steigiamąjį Seimą buvo išrinkta 112 narių, iš jų 59 vietas gavo Krikščionių demokratų bloko atstovai, 29 – Valstiečių sąjungos ir Lietuvos socialistų liaudininkų demokratų blokas, 13 – socialdemokratai, 6 – žydų, 3 – lenkų, po 1 – darbininkų sąrašas ir vokiečių atstovai.

1933 m. rugsėjo 10 d. Amerikos lietuvių laikraščio „Naujienos“ redakcijoje Čikagoje vykusiame susirinkime susikūrė Amerikos lietuvių transatlantinio skridimo sąjunga (ALTASS), kuri pasiryžo organizuoti antrąjį lietuvių transatlantinį skrydį. Už skrydžiui suaukotus pinigus San Franciske ALTASS nupirko lėktuvą ,,Lock­heed L-5B Vega“ ir pavadino jį ,,Lituanica II“. Iš karto buvo numatytas ir pilotas – lietuvių kilmės lakūnas Juozas Janušauskas (Joseph R. James). Tačiau kai jis ėmė kelti sąjungai vis daugiau reikalavimų, buvo pakeistas jaunu, 26 metų, lakūnu Feliksu Vaitkumi. Šis pilotas buvo baigęs Kalifornijos aviacijos mokyklą ir tarnavo JAV karinėse oro pajėgose. F. Vaitkaus pilotuojama „Lituanica II“ iš Niujorko Floyd Bennett Field aerodromo pakilo 1935 m. rugsėjo 21 dieną. Sėkmingai perskridusi Atlanto vandenyną, „Lituanica II“ dėl blogų oro sąlygų buvo priversta nutūpti ne Kaune, kaip planuota, o Airijoje, netoli Balinrobo miestelio. Skrydis užtruko apie 21,5 valandos, per kurias buvo nuskrista apie 5 100 kilometrų. Tupiant „Lituanica II“ buvo apgadinta, vėliau išardyta ir išplukdyta į Klaipėdą; lakūnas iš Airijos nuvyko į Londoną, iš ten nuskrido į Berlyną, o iš Berlyno traukiniu parvažiavo į Lietuvą. Pagėgiuose, prie Lietuvos sienos, buvo sutiktas su ovacijomis, gėlėmis ir ąžuolų vainikais. Spalio 2 d. Klaipėdoje „Atlanto nugalėtojas“ iškilmingai įsodintas į lėktuvą ANBO IV ir nuskraidintas į Kauno aerodromą – o ten jo laukė gausi žmonių minia. Už šį skrydį lakūnui buvo suteiktas Vytauto Didžiojo III laipsnio ordinas.

Pirmąjį Lietuvos literatūros muziejų, tuo metu vadintą Rašliavos muziejumi, įkūrė kanauninkas Juozas Tumas-Vaižgantas. Steigėjas padovanojo savo asmeninę biblioteką ir iki 1929 m. pats jam vadovavo, rinko eksponatus ir juos tvarkė. Pirmoji spinta rašliavos muziejaus eksponatams saugoti buvo pastatyta J. Tumo-Vaižganto bute. Vėliau muziejus įkurtas Lietuvos universiteto Humanitarinių mokslų fakulteto (K. Donelaičio g. 26, dabar – Nr. 20) bibliotekoje. Muziejuje buvo archyvuojami, saugomi ir eksponuojami įvairūs, dažniausiai dovanoti, rankraščiai, leidiniai, asmeninės įvairių kultūros, mokslo darbuotojų kolekcijos, Aukštųjų kursų archyvas ir kt. Šie rinkiniai vėliau tapo svarbia Vytauto Didžiojo universiteto rankraščių skyriaus dalimi.

1939 m. spalio 3–10 dienomis Maskvoje vyko pasitarimai dėl Vilniaus krašto grąžinimo Lietuvai bei dvišalės savitarpio pagalbos sutarties. SSRS interesams atstovavo šalies vadovas Josifas Stalinas, SSRS užsienio reikalų liaudies komisaras Viačeslavas Molotovas, SSRS charge d‘affaires Lietuvai Nikolajus Pozdniakovas, o Lietuvos – užsienio reikalų ministras Juozas Urbšys, Ministro pirmininko pavaduotojas Kazys Bizauskas, Lietuvos kariuomenės vadas divizijos generolas Stasys Raštikis bei Lietuvos nepaprastasis pasiuntinys ir įgaliotasis ministras Mask­voje Ladas Natkevičius. Lietuvos atstovams iš karto buvo pranešta, kad SSRS ir Vokietija susitarusios, jog Baltijos valstybės priklausytų SSRS interesų sferai. SSRS pareikalavo pasirašyti sutartį dėl: 1) SSRS ir Lietuvos savitarpio pagalbos, bei įkurdinti Lietuvoje Raudonosios armijos įgulas; 2) Vilniaus krašto perdavimo Lietuvai. Pagal sutartį Lietuva ir SSRS įsipareigojo teikti viena kitai visokeriopą pagalbą, įskaitant ir karinę. Spalio 10 d. J. Urbšys ir V. Molotovas šią sutartį pasirašė. Lietuvai atiteko 6 909 km² Vilniaus krašto teritorija su 490 tūkst. gyventojų, tačiau reikėjo leisti SSRS Naujojoje Vilnioje, Prienuose, Alytuje įkurti karines bazes su apie 20 tūkst. karių, 250 tankų ir kitos ginkluotės. Spalio 11 d. Kaune buvo surengtas didžiulis mitingas Vilniaus atgavimo proga, tačiau džiaugsmą temdė nerimas. Sutartis iš esmės pakeitė šalies tarptautinę padėtį – Lietuva prarado neutralios valstybės statusą ir dalį suvereniteto, tapo priklausoma nuo SSRS. Šalyje greit pasklido taikli frazė: „Vilnius – mūsų, o mes – rusų“. 

Gamtininko profesoriaus Tado Ivanausko iniciatyva Alytaus apskrityje Žuvinto ežero pakraščiuose buvo įkurta pirmoji šalyje saugoma teritorija. Mokslininkas pradėjo Žuvinto ežero apylinkėse perinčių paukščių bei retų augalų tyrimus. Susirūpinus nykstančių vandens paukščių rūšių išsaugojimu, 1937 m. Lietuvos Res­publikos žemės ūkio ministerija iš privačių asmenų nusavino Žuvinto ežerą ir vėliau perdavė jį Vytauto Didžiojo universiteto Matematikos-gamtos mokslų fakultetui. Nusavintai teritorijai buvo suteiktas rezervato statusas. Žuvinto ežeras – labai seklus ir dumblėtas, jame veši viršvandeninė ir povandeninė augalija, greta ežero driekiasi nendrynų ir viksvynų masyvai – tai sudaro idealias sąlygas paukščiams perėti ir migruoti. Žuvinte ir jo apylinkėse 1 km atstumu nuo rezervato ribos buvo uždrausta medžioti paukščius ir gyvūnus. Pirmuoju rezervato direktoriumi paskirtas Teofilis Zubavičius. Ežero apsaugai įsteigtas sargo etatas, prilygintas valstybinei etatinei vyriausiojo eigulio tarnybai. Įsteigtas Žuvinto gamtos rezervatas buvo pirmasis gamtos apsaugos pavyzdys Lietuvoje. 
Kauno centrino pašto statybos pradžia laikomi Vytauto Didžiojo metai (1930 m.), tačiau apie tokių rūmų poreikį buvo pareikšta jau 1924 metais. Felikso Vizbaro projektuoti rūmai buvo pastatyti 1931 m. pabaigoje. Tų pačių metų gruodžio 31 d. iš K. Donelaičio gatvėje buvusio senojo pašto pastato į naujus rūmus įsikėlė Kauno centrinis paštas, o 1932 m. sausio pradžioje – Pašto valdyba. 1932 m. sausio 2 d. rūmus pašventino kanauninkas Juozas Tumas-Vaižgantas. Šis vienas svarbiausių laikinosios sostinės reprezentacinių statinių iš kitų išsiskiria modernizmo ir „tautinio stiliaus“ elementų derme bei prabangiu interjeru. Centrinio pašto statyba kainavo apie 1,5 mln. litų, dar 250 tūkst. litų išleista papuošimams ir įvairiems įrenginiams. Rūmuose buvo įrengti modernūs liftai, erdvi operacijų salė, dušai ir poilsio kambariai darbuotojams. Interjerą dekoravo žymiausi to meto dailininkai. Salę papuošė Vilniaus, Gardino ir Klaipėdos ženklai bei trys Kazio Šimonio piešti paveikslai. Petras Kalpokas operacijų salės sienas apjuosė nutapytais 103-imis Lietuvos pašto ženklais. 1935 m. pagrindiniame fasade buvo įmontuotas elektrinis laikrodis. Statinys tapo vienu svarbiausių laikinosios sostinės architektūros akcentų.
Muzikiniam lavinimui plėtoti 1919 m. kompozitorius Juozas Naujalis Kaune įkūrė privačią muzikos mokyklą, kuri 1920 m. buvo suvalstybinta ir pavadinta Valstybės muzikos mokykla. 1933 m. kompozitoriaus Juozo Gruodžio iniciatyva Prezidentas Antanas Smetona patvirtino Konservatorijos statutą. Taip buvo įsteigta aukštoji muzikos mokykla – Kauno konservatorija. Pirmuoju jos direktoriumi tapo kompozitorius, pedagogas ir dirigentas Juozas Gruodis. Konservatoriją sudarė šeši skyriai: Kompozicijos, Fortepijono, Vargonų, Styginių instrumentų, Dainavimo ir Pučiamųjų instrumentų. Mokykloje mokėsi įvairaus amžiaus ir išsilavinimo studentai; taikydami Vakarų Europos ir Rusijos muzikos akademijų patirtį, jiems dėstė 33 muzikos pedagogai, tarp kurių buvo Balys Dvarionas, Aleksandras Kačanauskas ir kiti. 1933 m. į konservatoriją įstojo 262 studentai. Populiariausia buvo fortepijono specialybė, kurią studijavo apie 30 proc. visų studentų.

Pagal 1932 m. gruodžio 22 d. paskelbtą Kurortų įstatymą kurortais buvo laikomos vietos, „turinčios gydomųjų šaltinių arba gydomųjų purvų ir tinkamų patalpų bei įrengimų ligoniams gydyti arba yra patogios pailsėti ir sveikatai pataisyti“. Įstatyme buvo numatytos kurortams tvarkyti rinkliavos – iki 15 litų iš kiekvieno atvykusio žmogaus ir iki 40 litų nuo šeimos. Kurortų statyba ir tvarkymas pavestas prižiūrėti vidaus reikalų ministrui. Priėmus šį įstatymą, Lietuvos kurortinės vietovės gavo kurorto statusą de jure. Tad 1933 m. balandžio 21 d. kurortu oficialiai tapo Kulautuva, po mėnesio, gegužės 16 d., kurorto statusas buvo suteiktas Kačerginei. 1933 m. kurortais taip pat patvirtinti Palanga, Birštonas, Likėnai, Zarasai, Aukštoji Panemunė, Lampėdžiai, Berčiūnai, Anykščiai, Alytus, Pivonija, Smardonys, Besočiai, Giruliai, Juodkrantė, Karklininkai, Kintai, Klaipėda, Nida, Pervalka, Preila, Rusnė ir Smiltynė. 1934 m. paskelbta, kad birželio 14 d. bus minima kaip Lietuvos kurortų diena. Periodikoje buvo skatinamas vietos turizmas: „nusikalstume savo kraštui, jeigu turėdami tokių gražių kurortų ir vasarviečių vežtume pinigus į užsienius vasaros poilsiui ir sveikatai pataisyti“. 1940 m. kurortų sąrašą papildė Bubiai, Juodšiliai, Paneriai, Pasvalys, Švenčionėliai, Šventoji, Trakai, Varėna II.

Oficialioje kanalizacijos tiesimo darbų pradžios ceremonijoje 1924 m. rugsėjo 26 d. Kaune dalyvavo miesto taryba, kiti garbūs svečiai. Pradėtus darbus pašventino kanauninkas Juozas Tumas-Vaižgantas. Kauno miesto sanitarines sistemas suprojektavo inžinierius Steponas Kairys. Apie 1923–1924 m. pradėtas planuoti ir miesto vandentiekis, vykdyti geologiniai tyrimai, konsultuotasi su užsienio specialistais. Kauno miesto centralizuoto vandentiekio tinklo pirmasis vamzdis buvo paklotas 1928 m. liepos 20 dieną. Darbai pradėti nuo Eigulių vandentiekio stoties ir paklota 3 km ilgio linija iki Zanavykų gatvės kalno. Ypač aktyviai vandentiekio ir kanalizacijos tinklų tiesimą rėmė Kauno miesto savivaldybės Sveikatos skyriaus vedėjas ir vyriausiasis gydytojas Kazys Grinius bei burmistras Jonas Vileišis. Kanalizacija ir vandentiekis buvo svarbi raupų, vidurių šiltinės ir kitų užkrečiamųjų ligų profilaktikos priemonė. Iki Antrojo pasaulinio karo pradžios paklota 61 km kanalizacijos, 27 km lietaus kanalizacijos ir 87 km vandentiekio tinklų, kurie palengvino Kauno miestiečių gyvenimą.
Šis įstatymas apibrėžė Lietuvos bendrojo lavinimo švietimo sistemą ir nustatė jos pakopas. Bendrojo lavinimo sistema buvo reglamentuota pagal formulę 4+4+4 mokslo metai (pradžios mokykla, progimnazija ir gimnazija ar jos rango mokykla). Tokia mokslo trukmė galiojo iki 1936 metų. Pagal įstatymą vidurines ir aukštesniąsias mokyklas steigė valstybė, savivaldybės, visuomeninės organizacijos ar pavieniai Lietuvos piliečiai. Valstybinės mokyklos buvo išlaikomos iš valstybės iždo. Vidurinėse ir aukštesniosiose mokyklose už mokslą ir egzaminus buvo numatytas mokestis, kurio nesumokėjęs moksleivis šalintas iš įstaigos. Mokyklos skirstytos į mišrias, „bernaičių“ ir mergaičių. Jose galėjo būti steigiamos papildomos klasės ar kursai specialybei gauti. 1920 m. pradžioje Lietuvoje veikė 38 gimnazijos ir progimnazijos. Šiose mokyklose mokėsi 8 243 moksleiviai. 1934 m. šio tipo mokyklų skaičius išaugo iki 107 (mokėsi jau 21 604 vaikai).
Prisistatymas Paryžiaus mokslo ir technikos parodoje, kurioje dalyvavo net 46 valstybės, buvo pirmas didelis Lietuvos menininkų pasirodymas tarptautiniu mastu. Šalies ekspozicija buvo įrengta bendrame paviljone kartu su Estija ir Latvija. Darbus parodai pristatė žymūs Lietuvos menininkai Adomas Galdikas, Petras Aleksandravičius, Juozas Mikėnas ir kt. Didžiausią susižavėjimą lankytojams kėlė Lietuvos menininkų gebėjimas suderinti tautiškumą ir modernizmą. Paviljono puošmena tapo lietuviškas Rūpintojėlis. Greta jo eksponuoti lietuvių menininkų kūriniai žemės ūkio darbų, Lietuvos kaimo temomis. Šalies savitumą taip pat bandyta atskleisti eksponuojant gausybę tradicinių kaimo amatininkų darbų – tekstilininkų, keramikų, baldžių dirbinių. Parodoje demonstruotos didelio formato lietuviškų kryžių nuotraukos. Lietuvos ekspozicija įvertinta ypač teigiamai. Pirmą kartą tokiame renginyje Lietuva pelnė 58 apdovanojimus – 44 lietuvių menininkai apdovanoti aukso, sidabro, bronzos medaliais ir garbės diplomais. Dalyvavimas Paryžiaus tarptautinėje mokslo ir technikos parodoje Lietuvai leido atrasti simbolinę vietą kultūros pasaulyje.
Pirmieji ekonominės krizės požymiai Lietuvoje pasireiškė dar 1929 m. viduryje, kai ėmė mažėti žemės ūkio produktų kainos. Tais metais pasaulį supurtė pasaulinė ekonominė krizė. Dėl didelių muitų sumažėjus eksportui į užsienį, Lietuvoje atsirado žemės ūkio produktų perteklius, iki 1935 m. jų kainos nukrito apie 3,4 karto. Dėl mažai išvystytos pramonės ir agrarinio šalies pobūdžio krizė labiau paveikė žemės ūkį. Pramonė krizę pajuto tik apie 1931 m. ir silpniau nei kitose Europos šalyse. Krizei suvaldyti imtasi ir nepopuliarių sprendimų: sumažinti atlyginimai, pensijos ir pašalpos, įvesti nauji mokesčiai ir pakelti jau esami. Siekta iš valstybės tarnybos atleisti daugiau kaip 600 Lt uždirbančių tarnautojų sutuoktinius. Svarstyta įvesti mokesčius „senberniams“ ir „senmergėms“. Daugelio jų įgyvendinti taip ir neprireikė. Krizės metais Lietuva stengėsi išlaikyti stiprią valiutą – litas ir toliau išliko vienas stabiliausių piniginių vienetų pasaulyje. Lietuvos biudžetas ikikrizinį lygį pasiekė 1937 metais. Dėl didelės emigracijos Vyriausybė netgi svarstė planingos kolonizacijos idėjas, siuntė savo atstovus žvalgyti būsimų kolonijų. Dėl to profesorius Kazys Pakštas vyko į Afriką, o grįžęs siūlė sukurti antrąją – atsarginę – Lietuvą Angoloje ar Madagaskare ir pavadinti ją Dausuva. Tačiau planingos kolonizacijos taip ir neprireikė – baigiantis krizei, emigrantų srautas ėmė slūgti.
Visuomenininkės Jadvygos Tūbelienės pirmininkaujama Lietuvos motinoms ir vaikams globoti organizacijų sąjunga 1929 m. surengė pirmąją Lietuvoje konferenciją motinų ir vaikų apsaugos tema. Motinoms ir vaikams globoti organizacijų sąjunga vienijo 23 labdaros organizacijas, kurios visoje Lietuvoje rūpinosi daugiavaikėmis šeimomis, rengė Motinos dienas, steigė Motinos ir vaiko sveikatos centrus ir kt. Konferencijoje dalyvavo ne tik draugijos nariai, bet ir gydytojai, profesoriai, organizacijų, savivaldybių, valdžios atstovai ir svečiai. Buvo aptarti svarbiausi nėščiųjų, gimdančių ir žindančių motinų apsaugos bei vaikų globos namų steigimo klausimai. Pranešimus skaitė profesoriai Pranas Mažylis ir Vanda Tumėnienė, gydytojai Kazys Grinius ir Vincas Tercijonas, Aldona Birutavičienė ir kiti. Ypač opi problema buvo gimdyvių mirštamumas – iš 70 tūkst. kasmet mirdavo apie tūkstantis. Konferencijoje nutarta, kad pirmiausia reikia geriau organizuoti gimdymo pagalbą.
Pirmąją pasaulyje ornitologijos stotį 1901 m. Kuršių Nerijoje, Rasytės kaime, įkūrė žymus vokiečių mokslininkas Johanas Tynemanas. Lietuvoje paukščių stebėjimu pradėta rūpintis 1919 m., kai profesorius Tadas Ivanauskas įsteigė gamtos tyrimo stotį. Pirmasis žieduoti paukščius pasiūlė Mikas Posingis, 1924–1944 m. dirbęs Ventės rago švyturio prižiūrėtoju. Jo ir prof. T. Ivanausko pastangomis Ventės rage 1929 m. buvo įkurta pirmoji Lietuvoje ornitologijos stotis. Sparnuočiai čia pradėti reguliariai stebėti 1929 m., o žieduoti – 1930 metais. Daugiausia buvo sužieduota varnėnų, liepsnelių, didžiųjų, mėlynųjų, juodųjų ir ilgauodegių zylių. Žiedavimui paukščiai gaudyti žvejų tinklais, užmestais ant žemesnių medžių ir krūmų. 1929–1938 m. buvo sužieduoti 22 493 paukščiai.

1939 m. kovo 20 d., gavusi Vokietijos ultimatumą, Lietuva buvo priversta pasirašyti sutartį dėl Klaipėdos krašto perdavimo. Lietuvos delegacija, vadovaujama užsienio reikalų ministro Juozo Urbšio, kartu su Vokietijos pasiuntiniu Lietuvoje Erichu Zechlinu, kovo 22 d. 18 val. Vokietijos siųstu lėktuvu išskrido iš Kauno į Berlyną. Po kelių valandų Klaipėdos krašto perdavimo sutartis buvo pasirašyta. Pagal ją: 1) Klaipėdos kraštas prijungiamas prie Vokietijos; 2) iš Klaipėdos turi būti tuoj pat evakuotos Lietuvos karinės ir politinės pajėgos, o kraštas paliktas tvarkingas; 3) numatyta ateityje sureguliuoti Klaipėdos laisvojo uosto zonos klausimą; 4) šalys įsipareigojo nenaudoti viena prieš kitą jėgos ir neremti jėgos vartojimo iš trečiosios pusės. Nė nelaukdamas, kol sutartis bus pasirašyta, Adolfas Hitleris kariniu laivu išplaukė į Klaipėdą. Apie ultimatumą Lietuvai Vokietijoje nebuvo skelbta viešai, tad Lietuvos sprendimas gražiuoju atiduoti Klaipėdos kraštą virto tikra sensacija. Visi rytiniai Berlyno laikraščiai išleido ekstra telegramas: „Lietuva grąžina Klaipėdos kraštą“, „Klaipėda laisva“. Dar sutarties pasirašymo išvakarėse Klaipėdoje pradėta užiminėti lietuviškas institucijas ir areštuoti pareigūnus. Lietuvos kariuomenė kraštą paliko 5 val., o 8 val. ryto įžygiavo Vokietijos kariuomenė. 10 val. klaipėdiškiai iškilmingai sutiko fiurerį. Nacistiniuose paraduose nedalyvavusių asmenų laukė represijos, todėl per savaitę iš krašto pasitraukė apie 9 tūkst. lietuvių ir 1 300 žydų. Klaipėdos netektis Lietuvai buvo labai didelis politinis ir ekonominis smūgis. Visoje šalyje buvo iškeltos vėliavos su gedulo kaspinais. Netekusi Klaipėdos krašto, Lietuva prarado 5 proc. teritorijos ir 6 proc. gyventojų.

Vytauto Didžiojo ordinas su aukso grandine įsteigtas Lietuvos valstybės ordinų, medalių ir kitų pasižymėjimo ženklų įstatymu 1930 m., minint Vytauto Didžiojo 500-ąsias mirties metines. Jis tapo aukščiausiu valstybės apdovanojimu. Ordino autorius – dailininkas Jonas Juozas Burba. Ženklą gamino šveicarų firma „Huguenin“. Taip pat buvo įsteigti penkių laipsnių Vytauto Didžiojo ordinai be grandinės. Vytauto Didžiojo ordinu su grandine apdovanoti 6 asmenys: Lietuvos Respublikos Prezidentas Antanas Smetona (1930 m.), Latvijos Respublikos Prezidentas Albertas Kviesis (1931 m.), Suomijos Respublikos Prezidentas Peras Evindas Svinhufvudas (1931 m.), Estijos Respublikos Prezidentas Konstantinas Paetsas (1934 m.), Latvijos Respublikos Prezidentas Karlis Augustas Vilhelmas Ulmanis (1937 m.) ir Portugalijos Prezidentas Antonijus Oskaras De Fragosas Karmonas (1940 m.). Pagal įstatymą ordinas buvo įteikiamas išrinktam Lietuvos valstybės prezidentui.
1934 m. birželio 25 d. 9.35 val. iš Kauno aerodromo pakilo trys ANBO IV lėktuvai. Pirmuoju skrido ANBO lėktuvų konstruktorius ir lakūnas pulkininkas Antanas Gustaitis su oro žvalgu aviacijos kapitonu Juozu Namiku, antruoju – avia­cijos kapitonas Jonas Liorentas su aviacijos leitenantu Romualdu Marcinkum, trečiuoju – aviacijos leitenantas Jonas Mikėnas su mechaniku Kaziu Rimkevičiumi. Išlydėti lakūnų į aerodromą susirinko Vyriausybės nariai, kariuomenės vadai ir miestiečiai. Krašto apsaugos ministras generolas Petras Šniukša palinkėjo: „Skriskite laimingai – grįžkite garbingai“. ANBO IV eskadrilė aplankė dvylikos Europos valstybių sostines ir kitus miestus maršrutu: Kaunas–Stokholmas–Kopenhaga–Amsterdamas–Briuselis–Londonas–Paryžius–Marselis–Roma–Viena–Praha–Budapeštas–Bukareštas–Kijevas–Maskva–Kaunas. Lakūnai pademonstravo A. Gustaičio sukurtus lėktuvus ir pasidalijo patirtimi su Europos šalių aviatoriais. Liepos 19 d. 18 val. misija buvo baigta rekordu: 10 tūkst. 500 km atstumas įveiktas per 44 val. 5 minutes
1934 m. birželio 28 – liepos 1 d. Kaune vykusio Eucharistinio kongreso programoje buvo numatytas svarbus aktas – Kristaus Prisikėlimo bažnyčios pamatų pašventinimas. Nepakakus lėšų įgyvendinti 1930 m. sukurtą ambicingą bažnyčios projektą, architektas Karolis Reisonas 1932 m. pabaigoje parengė kitą – pigesnį. Projektas sujungė modernumą, bažnytinę ir paminklinę dvasią. Nors ir kuklesnė, šventovė savo dydžiu turėjo pranokti visas bažnyčias Baltijos šalyse. Didžiojo bokšto aukštis siekė 70 m, vidurinės navos – 30 m, šoninių navų – 18 metrų. Specialiai įrengtose kriptose požemyje ketinta laidoti labiausiai nusipelniusius tautos veikėjus. 1934 m. birželio 29 d. 11 val. P. Vileišio aikštėje įvyko iškilmingos pamaldos, po kurių eisena atėjo iki Prisikėlimo bažnyčios. Dalyvaujant Prezidentui Antanui Smetonai, arkivyskupas Juozapas Skvireckas pašventino bažnyčios pamatus. Į juos buvo įmūrytas iš Palestinos Alyvų kalno atgabentas kubo formos akmuo. Nors projekto sąmata buvo gerokai sumažinta, statybos darbai vyko intensyviai, tačiau bažnyčia iki sovietinės okupacijos nebuvo baigta: nespėta sukloti perdangų, įrengti bokšto laiptų ir interjero, nutinkuoti išorės.
Atkūrus Lietuvos nepriklausomybę, atsirado poreikis turėti savo valstybės simbolį – herbą. Pirmasis Lietuvos herbo tyrimų ėmėsi Tadas Daugirdas ir laikraštyje „Dabarties žiedai“ išspausdino straipsnį-studiją apie svarbiausius Lietuvos heraldinius simbolius. Jis – vienas pirmųjų, sukūrusių savąjį Vyčio variantą. Tarpukariu buvo naudojamos kelios herbų versijos: Antano Žmuidzinavičiaus, Tado Daugirdo, Adomo Varno, Adomo Galdiko, Mstislavo Dobužinskio ir kitų. Labiausiai paplito A. Žmuidzinavičiaus romantizuota Vyčio versija. Visą Pirmosios Lietuvos Respublikos laikotarpį naudota daug skirtingų Vyčių, bet nė vienas iš jų nebuvo patvirtintas kaip oficialus valstybės herbas.

Pirmuosius du lėktuvus reguliariems vietiniams skrydžiams Susisiekimo ministerijos Orinio susisiekimo inspekcija Lietuvos oro linijoms nupirko Anglijoje. Tuo metu tai buvo vieni moderniausių lėktuvų Europoje – šešiaviečiai keleiviniai „Percival Q 6“. 1938 m. rugsėjo 3 d. surengtas šių orlaivių inauguracinis skrydis į pajūrį. Vėliau simbolinėse krikštynose jie pakrikštyti Stepono Dariaus ir Stasio Girėno vardais. Pirmojo lėktuvo krikštatėviais tapo Ministras Pirmininkas kunigas Vladas Mironas ir Ona Stanišauskienė, antrojo – Lietuvos Aero Klubo pirmininkas profesorius Zigmas Žemaitis ir Bronė Gustaitienė. Už pirmuosius reisus maršrutu Kaunas–Palanga tekdavo pakloti net 38 litus į vieną pusę. Skrendant į abi puses, buvo galima gauti 20 proc. nuolaidą. 1938 m. lėktuvai su užrašu ant šono „Lietuvos oro linijos“ iš tuometės sostinės į Palangą skraidė dvi savaites. Per tą laiką atlikti 34 reisai, nuskrista 7480 km ir pervežtas 31 keleivis. Šiuo maršrutu lėktuvai vėl kursavo 1939 m. birželį–rugsėjį, tuomet bilieto kaina į vieną pusę sumažinta iki 25 litų. Susidomėjimas oro kelionėmis išaugo. Per kelis darbo mėnesius pervežti 784 keleiviai. 1939–1940 m. Lietuvos oro linijų lėktuvai iš Aleksoto oro uosto skraidė ir į Rygą, gabendami keleivius bei oro paštą.

XX a. 3 dešimtmetį Lietuvoje buvo ypač liūdna naujagimių ir kūdikių iki 1 metų amžiaus ir gimdyvių mirtingumo statistika: per metus mirdavo apie 17 proc. kūdikių ir apie 600 gimdyvių. Situacija reikalavo daugiau dėmesio skirti moterų ir kūdikių medicininei priežiūrai. 1932 m. gydytojo profesoriaus Prano Mažylio iniciatyva buvo rekonstruota Kauno Raudonojo Kryžiaus ligoninė ir joje įkurta akušerijos ir ginekologijos klinika su ambulatorija. XX a. 4 dešimtmečio pradžioje nemažai moterų vis dar gimdė namie, padedant pribuvėjai, kadangi visoje Lietuvoje tebuvo tik apie 30 akušerių ir vos keli moterų ligų gydytojai. Padėtis pagerėjo 1936 m. gegužės 1 d. Kaune duris atvėrus pirmajai privačiai prof. P. Mažylio moterų ligoninei, kurioje buvo 25 lovos gimdyvėms. Žinodamas, jog visoje Lietuvoje vis dar daug moterų gimdo padedamos „bobučių“, profesorius skyrė 10 nemokamų lovų nepasiturinčioms gimdyvėms ir pats nemokamai gydė neturtingas ligones. Ligoninė buvo pastatyta per 9 mėnesius. Daugiau dėmesio skiriant moterų ligų ir gimdymo komplikacijų prevencijai bei gydymui, Lietuvos statistika ėmė gerėti: 1931 m. mirė 400 gimdyvių ir 9 223 kūdikiai, o 1938 m. – 300 gimdyvių ir 7 332 kūdikiai.

Konstitucijos projektui parengti 1936 m. buvo sudaryta Valstybės tarybos komisija. Ji pasinaudojo 1935 m. Lenkijos Respublikos Konstitucija, kuri rėmėsi tvirta vieno asmens – Prezidento – valdžia, bet kartu išsaugojo demokratijai būdingą instituciją – parlamentą, realiai nesuteikusi jam didesnio vaidmens. Naujoji 1938 m. Lietuvos Konstitucija nemažai pakartojo 1928 m. dokumentą, tačiau pakeistas X skyrius liudijo Respublikos Prezidento hegemoniją. Konstitucijoje Lietuvos valstybė skelbiama Respublika, praleidus visose ankstesnėse konstitucijose buvusį žodį ,,demokratinė“. Tautos vadu tituluotas Prezidentas bet kada galėjo paleisti Seimą. Vyriausybė tapo atskaitinga ne Seimui, o Prezidentui. Tarp Seimo sesijų, įstatymus galėjo leisti Prezidentas. Visi įstatymai įsigaliodavo tik patvirtinus Prezidentui. Šią autoritarinį valdymą įteisinančią Konstituciją patvirtino IV Seimas. 1938 m. vasario 11 d. priimta Lietuvos Konstitucija buvo parengta atsižvelgiant į naujus procesus ir politines tendencijas, vyravusias tiek šalyje, tiek visoje Europoje. Dokumentas sudarytas siekiant tautos vienybės bei remiantis nuostata, jog tauta nesanti vienalytė, todėl jos žmonių interesai gali sutapti tik tada, kai jie paklūsta vienam vadui. Priėmus šią Konstituciją, buvo nustatytas 10 metų terminas, per kurį kūrėjai įsipareigojo patikrinti ją referendumu.

Šiaulių apskrities valdybos pirmininko, kraštotyrininko Pelikso Bugailiškio inicia­tyva įkurtas muziejus buvo pavadintas pirmojo lietuviško laikraščio „Aušra“ vardu. 1928 m. muziejus buvo perduotas Šiaulių kraštotyros draugijai, vėliau – miesto savivaldybei; jam paskirtas buvusios pirties pastatas tuometėje Maišo gatvėje. 1928 m. gegužės 15 d. atidaryta pirmoji ekspozicija. XX a. 4 dešimtmetyje gautos naujos patalpos mokykloje, Aušros alėjoje. Muziejus taip pat užsiėmė leidyba: nuo 1930 m. kartu su Kraštotyros draugija leido „Šiaulių metraštį“, nuo 1934 m. – pirmąjį ir tuo metu vienintelį šalyje kraštotyros žurnalą „Gimtasai kraštas“. Nuo 1930 m. muziejus rengė etnografines ekspedicijas – per jas buvo surinkta apie 70 proc. eksponatų, sukauptas etnografinis archyvas, kurį sudarė aprašomoji ir ikonografinė medžiaga. Muziejaus eksponatai buvo rodomi ne tik Lietuvoje, bet ir tarptautinėse parodose – 1935 m. Trokadero muziejuje Prancūzijoje ir 1939 m. pasaulinėje parodoje Niujorke.

XX a. 3 dešimtmetyje įvairiais su sportu susijusiais klausimais rūpinosi pavieniai entuziastai ir sporto organizacijos. Nuo 4 dešimtmečio pradžios sporto svarbą visai valstybei suprato ir šalies vadovai. Prezidentas Antanas Smetona 1932 m. liepos 15 d. pasirašė Kūno kultūros įstatymą, kurio pagrindu buvo įsteigta pirmoji valstybinė sporto institucija – Kūno kultūros rūmai, vadovaujami Antano Jurgelionio. Nuo šiol sporto organizavimas ir rėmimas tapo valstybės rūpesčiu. Rūmai turėjo suvienyti visas Lietuvoje veikiančias gimnastikos, sporto ir kūno kultūros organizacijas bei palaikyti ryšius su užsienio sporto atstovybėmis. Jie rengė kūno kultūros mokytojus, steigė ir prižiūrėjo sporto aikštes, sales ir baseinus. Rūmų tarybos nariai 1932–1933 m. leido iliustruotą savaitinį žurnalą „Kūno kultūra ir sveikata“, kuriuo propagavo sportą ir visuomenės sveikatą. 1934 m. spalio 10 d. šalia Parodų aikštės buvo atidaryti Fiziško auklėjimo (Kūno kultūros) rūmai ir pirmoji aukštoji sporto mokykla Lietuvoje – Aukštieji kūno kultūros kursai.

Lietuvos istorijos draugija – Lietuvos mokslinė organizacija, veikusi Kaune 1929–1940 metais. Lietuvos istorijos draugijos įkūrėjai buvo ir jai priklausė Augustinas Janulaitis, Petras Tarasenka, Konstantinas Jablonskis, Ignas Jonynas, Vaclovas Biržiška, Vanda Daugirdaitė-Sruogienė, Povilas Spudas, Konstantinas Avižonis, Marija Krasauskaitė ir kiti. Šios draugijos įkūrimas buvo istorikų bendruomenės profesionalėjimo įrodymas. Nariai siekė plėtoti istorijos mokslą Lietuvoje, tirti lietuvių tautos praeitį, diskutavo dėl mokslo leidinių, rengė paskaitas, užmezgė ryšius su tarptautinėmis istorijos mokslų organizacijomis. Draugija taip pat rūpinosi rinkti lituanistinę informaciją apie užsienio ir Lietuvos archyvų fondus, gaminti ir kaupti šaltinių kopijas, įsigyti knygų bei kitų tyrėjams svarbių spaudinių. Lietuvos istorijos draugija taip pat leido žurnalą „Praeitis“.

M. K. Čiurlionio dailės galerijoje įvykusioje modernistinės „Ars“ grupės (1932–1934 m.) parodoje darbus pristatė devyni menininkai: Antanas Gudaitis, Adomas Galdikas, Antanas Samuolis, Juozas Mikėnas, Viktoras Vizgirda, Jonas Steponavičius, Vytautas Kazimieras Jonynas, Telesforas Kulakauskas ir Mstislavas Dobužinskis. Dalis šios grupės narių dailę studijavo Paryžiuje. „Ars“ grupės skiriamuoju bruožu tapo lietuviško meno interpretacija per europietiško modernizmo prizmę. Parodos kataloge menininkai skelbė: „Mes pasiryžę šiai atgimstančiai tėvynės epochai tarnauti ir kurti šios epochos stilių“. Renginys sulaukė didžiulio susidomėjimo ir gana palankių atsiliepimų. Tačiau vėliau kritikai arsininkų meną apibūdino kaip „balvoninę skulptūrą“, „suterštus purvinais dažais drobės gabalus“. „Ars“ grupės debiutas išprovokavo didelį vyresniosios kartos menininkų pasipriešinimą, tačiau tai tik sustiprino menininkų pasiryžimą kurti pasirinktu stiliumi.

1939 m. kovo 15 d. Vokietijai okupavus Čekoslovakiją, Lietuvos Vyriausybė sunerimo dėl galimos Vokietijos agresijos Klaipėdos krašte. Lietuva norėjo Klaipėdos klausimą aptarti tiesiogiai su Vokietija, tad užsienio reikalų ministrui Juozui Urbšiui buvo pavesta Berlyne susitikti su Vokietijos užsienio reikalų ministru Joachimu fon Ribentropu. Per susitikimą kovo 20 d. J. Ribentropas žodžiu pateikė J. Urbšiui ultimatyvų reikalavimą – tučtuojau grąžinti Klaipėdos kraštą Vokietijai; ir jei Lietuva priešintųsi, Vokietija ginklu užimsianti ne tik kraštą, bet ir visą šalį. Po valandą trukusio pokalbio J. Urbšys išvyko į Kauną. Lietuvai kilo dilema – arba perleisti Klaipėdos kraštą Vokietijai, arba netekti nepriklausomybės. Kovo 21 d. rytą J. Urbšys apie Vokietijos ultimatumą informavo Vyriausybę. 14 val. buvo sušauktas išplėstinis Ministrų Tarybos posėdis, kuriam pirmininkavo Prezidentas Antanas Smetona. Per 5 valandas trukusias diskusijas būta nuomonių nesutikti su ultimatumu, tačiau krašto apsaugos ministras brigados generolas Kazys Musteikis ir kariuomenės vadas divizijos generolas Stasys Raštikis patikino, kad Lietuvos kariuomenė nė trijų dienų neatsilaikytų prieš Vokietiją. Apie gautą ultimatumą Lietuva slaptai pranešė Klaipėdos konvencijos signatarėms (Prancūzijai, Didžiajai Britanijai, Italijai ir Japonijai), nes be jų sutikimo negalėjo perduoti Klaipėdos krašto, tačiau atsako nesulaukė. Didžioji Britanija ir Prancūzija tebevykdė nesipriešinimo Vokietijai politiką. Paramos iš JAV taip pat nebuvo, tad Lietuvos Vyriausybė nutarė ultimatumą priimti. 

1824 m. caro armijos pulkininkas grafas Mykolas Juozapas Tiškevičius už 177 tūkst. rublių nusipirko Palangą. Jis atnaujino uostą, pastatė naujus rūmus ir ąžuolinį tiltą, prie kurio švartavosi laivai. Tarpukariu Tiškevičių valdas palietė žemės reforma. 1923 m. Palangoje jiems buvo palikta tik kurortinė zona ir dvaro teritorija, o likusi dalis – nusavinta bei išpirkta. Stengdamiesi išlaikyti dvarą, mokėti atlyginimus tarnams, darbininkams, pensijas tarnautojams ir samdiniams, grafai Tiškevičiai buvo priversti parduoti kurorto zonoje esančias vilas, dirbamą žemę bei žemės sklypus. O Palanga vystėsi – 1932 m. gavo antros eilės miesto, 1933 m. – miesto ir kurorto teises. 1935 m. Tiškevičiams priklausęs paplūdimys, valdžios sprendimu, tapo visos Lietuvos nuosavybe. Palangos kurortas buvo populiarus – čia dažnai ilsėjosi kultūros veikėjų, kariškių, politikų, valstybės prezidentų šeimos. Ypač daug dėmesio sulaukdavo prezidentų vizitai pajūryje. Štai Prezidentas Antanas Smetona Palangoje ilsėdavosi nuo 4 iki 6 savaičių, o išvykai į pajūrį valstybės lėšomis būdavo parūpinamas specialus traukinys su miegamuoju, svetaine, vagonu daiktams ir dviem platformomis, skirtomis gabenti automobilius. Pakeliui Prezidentą sveikindavo vietos gyventojai, o Kretingoje sutikimas būdavo ypač iškilmingas ir sutraukdavo minias žmonių. Stotį puošdavo vėliavos, žalumynai, kelyje į Palangą stovėdavo vainikais ir gėlėmis apipinti vartai. Prezidentas A. Smetona su šeima apsistodavo Tiškevičių statytoje „Baltojoje“ viloje.

Rinkimus į Lietuvos Respublikos II Seimą, vykusius 1923 m. gegužės 12–13 d., laimėjo Krikščionių demokratų blokas (Krikščionys demokratai, Ūkininkų sąjunga ir Darbo federacija), kuris gavo 40 mandatų bei sudarė absoliučią daugumą. Opozicijoje atsidūrė valstiečiai liaudininkai su 16, socialdemokratai su 8 ir tautinių mažumų atstovai su 14 mandatų. Šio Seimo darbo laikotarpiu pasikeitė keturios vyriausybės, vadovaujamos Ernesto Galvanausko, Antano Tumėno, Vlado Petrulio ir Leono Bistro. Pirmosios Lietuvos Respublikos parlamentarizmo istorijoje II Seimas ypatingas tuo, kad vienintelis dirbo visą Konstitucijos numatytą laiką. Šio Seimo metu buvo tęsiami Steigiamojo Seimo pradėti darbai ir, nepaisant nedidelių vidinių nesutarimų, gana produktyviai sprendžiami valstybės vidaus ir užsienio politikos klausimai, tobulinami socialinę, švietimo ir kultūros sritis reglamentuojantys įstatymai.
1922 m. spalio 10–11 d. rinktas ir lapkričio 13 d. pradėjęs darbą idėjiškai įvairus I Seimas negalėjo sutarti svarbiais valstybės politikos klausimais. Išimtimi tapo tik Ministro Pirmininko Ernesto Galvanausko inicijuotas operatyvus Klaipėdos krašto problemos sprendimas. Darbą sunkino tai, kad nė vienai politinei partijai nepavyko sudaryti absoliučios daugumos Seime (rinkimus laimėję Krikščionys demokratai gavo 38 vietas iš 78). Per keturis darbo mėnesius Seimas nesugebėjo patvirtinti nuolatinės Vyriausybės. Tik po mėnesio nuo susirinkimo ir tik trečiuoju bandymu pavyko išrinkti Prezidentą. Juo tapo krikščionis demokratas Aleksandras Stulginskis. Tačiau jis išrinktas tik posėdyje dalyvavusios, o ne absoliučios Seimo narių daugumos balsais. Opozicijai kvestionuojant Prezidento teisėtumą, darbas Seime tapo neįmanomas. 1923 m. kovo 13 d. įvyko bene trumpiausias Lietuvos parlamentarizmo istorijoje Seimo posėdis – jis truko tik 2 minutes. Posėdyje buvo perskaitytas Respublikos Prezidento aktas, kuriuo Seimas paleistas ir paskelbti nauji rinkimai. Tai buvo pirmas kartas Lietuvos valstybės istorijoje, kai Prezidentas, pasinaudojęs savo teise, pagal Konstitucijos 52 straipsnį, paleido parlamentą, nesugebėjusį dirbti dėl politinių rietenų.
Vilniui vaduoti sąjunga – visuomeninė organizacija, veikusi 1925–1938 metais. Ji kėlė tikslą išvaduoti Vilniaus kraštą pasitelkus tik kultūrines priemones. Sąjungos nariai rinko lėšas Vilniaus krašto lietuvių draugijoms ir mokykloms remti, leido leidinius ir atsišaukimus, o jų šūkiai „O, Vilniaus nepamiršk, lietuvi!“ ir „Mes be Vilniaus nenurimsim!“ tapo tautos patriotizmo išraiška. Spalio 9-ąją Vilniui vaduoti sąjungos iniciatyva visoje Lietuvoje kasmet minėta Vilniaus gedulo diena. Nuo 1928 m. iki 1938 m. sąjunga leido propagandinį žurnalą „Mūsų Vilnius“. XX a. 4 dešimtmečio pabaigoje jau veikė 612 sąjungos skyrių, kuriems priklausė daugiau kaip 25 tūkst. narių. Organizacija taip pat turėjo 600 tūkst. rėmėjų – žmonių, kurie kaip simbolinį teisės į Vilnių ženklą turėjo Vilniaus pasus ir kasmet į juos klijavo tam tikros vertės ženklelius. Vilniui vaduoti sąjunga daug prisidėjo saugant krašto lietuvių tautinį tapatumą bei plėtojant propagandinę Vilniaus atgavimo idėją visoje Lietuvoje.
Lietuvos vyrų futbolo rinktinė – nacionalinė futbolo komanda, atstovavusi Lietuvai tarptautinėse varžybose, pirmąsias tarpvalstybines rungtynes sužaidė 1923 metais. Pirmąją Lietuvos futbolo rinktinę sudarė: Steponas Darius (vartininkas), Steponas Garbačiauskas (kapitonas), Leonardas Juozapaitis, Vincas Bartuška, Stasys Razma, Otonas Kunelis, Gustavas Gvildys, Ernestas Doeringas, Valteris Kriegas, Jonas Varšukas, Vilhelmas Baueris. Debiutinės oficialios tarptautinės rungtynės įvyko 1923 m. birželio 24 d. Kaune. Lietuvos nacionalinė futbolo rinktinė žaidė su Estijos komanda ir pralaimėjo rezultatu 0:5. Šias varžybas lietuviai žaidė neturėję nė vienos bendros treniruotės. Pirmoji pergalė buvo iškovota 1924 m. rugpjūčio 24 d. Taline: lietuviai nugalėjo estus rezultatu 2:1. Iki 1927 m. rinktinė žaidė be trenerio. 1927-aisiais rinktinę pradėjo treniruoti vengras Ferencas Molnaras, 1930–1931 m. treniravo austras Otas Ditrichas, bet ilgiausiai – 1934–1940 m. – komandos kapitonas Romualdas Marcinkus. Pirmosios Lietuvos Respublikos laikotarpiu rinktinė sužaidė 69 oficialias rungtynes, iš kurių 14 laimėjo, 12 sužaidė lygiosiomis ir 43 pralaimėjo.
Pirmoji pilno metražo lietuviška komedija „Onytė ir Jonelis“, arba „Nelįsk kur nereikia“, sukurta 1931 metais. Filmą sukūrė kino bendrovė „Akis“, režisavo Jurgis Linartas. Filmavimas vyko Sargėnų dvare, o jo savininkas Jonas Šodė filmavimo grupei leido naudotis dvaro inventoriumi – arkliais, vežimais, rogėmis. Įdomu tai, kad aktoriai dirbo savanoriškai – už pusę metų darbo jie negavo jokio finansinio atlygio. Filmo premjera įvyko kino teatre „Forum“. Dienraštis „Lietuvos aidas“ taip apibūdino komedijos siužetą: „Idiliškai begyvendami sodžiuj pusmergė Onytė (Vanda Lietuvaitytė) ir pusbernis Jonelis (Fedotas Sipavičius) susimyli. Traukiama ir viliojama miesto gyvenimo Onytė atvyksta Kaunan ir čia stoja tarnauti prie vieno gydytojo. Jai įkandin atvažiuoja ir Jonelis. Nepratę prie miesto darbo, juodu čia pridaro visokių juokų: tarnaitė Onytė visiškai nenusimano savo pareigose. Vėliau miesto įtaka juodu išpaikina. [...] Negalėdami prisitaikyti prie miesto gyvenimo, juodu vėl grįžta kaiman, čia apsiveda ir laimingai gyvena.“ Šis filmas iki šių dienų neišliko.
1929–1931 m. Kūdikių gelbėjimo draugijos pastangomis už 1,5 mln. litų Vilijampolėje, Kaune, pastatytas kūdikių gelbėjimo centras „Lopšelis“. Tai buvo pirmoji specialiai beglobiams vaikams skirta prieglauda. „Lopšelio“ pastatas įrengtas pagal naujausius to meto technikos ir medicinos reikalavimus: turėjo kanalizaciją, palatas, vaikų kambarius, virtuvę, valgyklą, skalbyklą, izoliatorių sergantiesiems infekcinėmis ligomis, administracines patalpas, ūkinius pastatus. Prieglauda iškilmingai atidaryta 1931 m. birželio 22 d., iškilmėse dalyvavo „Lopšelio“ garbės pirmininkė ir aktyvi rėmėja Sofija Smetonienė. Į šias patalpas perkelti vaikai iš Marvos dvaro ir E. Ožeškienės gatvėje buvusių vaikų namų. Vienu metu „Lopšelyje“ galėjo gyventi 280 kūdikių ir vaikų iki 3 metų. Jų sveikata ir priežiūra rūpinosi gydytojai, slaugytojos, tarnaitės, žindyvės, maitinimo bei administracijos personalas. Dėl pagerėjusių gyvenimo ir priežiūros sąlygų XX a. 4 dešimtmetyje žymiai sumažėjo pamestinukų kūdikių mirtingumas – nuo beveik 50 proc. (1924 m.) iki maždaug 2 proc. (1937 m.).
Iki 1929 m. lietuvių turizmu daugiausia rūpinosi skautų organizacija ir Lietuvos automobilių klubas. Pirmoji organizuoto turizmo organizacija – Lietuvos turizmo sąjunga – įsteigta Kaune keliautojo Mato Šalčiaus, Kauno miesto burmistro Jono Vileišio ir kitų asmenų iniciatyva. Organizacija kelis kartus keitė pavadinimą: 1935 m. tapo Lietuvos centraline turizmo sąjunga, 1936 m. – Lietuvos turizmo draugija. Pagrindinis Lietuvos turizmo sąjungos tikslas buvo organizuoti užsienio ir vidaus turizmą. Vis dėlto prioritetas teiktas vidaus turizmui. Siekdama savo tikslų, sąjunga steigė skyrius įvairiuose Lietuvos miestuose, išlaikė kelionių biurus, rengė gidų kursus ir leido turistinę literatūrą. Veikla ypač išsiplėtė, kai 1935 m. organizacija buvo priimta į Tarptautinę turizmo sąjungą. Tais metais jos centro valdyba buvo sudaryta iš turizmu suinteresuotų žinybų – Vidaus reikalų, Užsienio reikalų, Susisiekimo, Finansų ministerijų, Kauno miesto savivaldybės, Šaulių sąjungos – atstovų.
2017 © istorineprezidentura.lt