Ar žinote?

Ar žinote, kad XX a. 4 deš. pabaigoje lietuvaitės buvo vienos labiausiai išsilavinusių moterų Europoje?

XX a. 4 deš. Lietuvoje labai padaugėjo moterų, siekiančių aukštojo išsilavinimo. Vis daugiau jų stojo į Vytauto Didžiojo universitetą, kuriame rinkosi Medicinos (odontologijos, farmacijos ir kt.), Matematikos-gamtos, Humanitarinių bei Teisių fakultetų specialybes. Taip atsitiko ne tik dėl įsibėgėjusios moterų emancipacijos — siekė įgyti išsilavinimą, turėti lygias teises su vyrais ar noro aktyviau dalyvauti viešajame gyvenime. Rinktis studijas jas skatino ir kitos, politinės bei ekonominės priežastys. 

1927 m., paleidus III Seimą, nutrūko moterų politinė veikla. Tuo metu daugelyje pasaulio šalių įsivyravo nuomonė, jog moteris reikia „gražinti į šeimą.“ Šis reiškinys įgavo pagreitį ir Lietuvoje. Prezidentas Antanas Smetona, sveikindamas 1937 m. gruodžio 10 – 12 d. Kaune vykusį II moterų suvažiavimą, į jas kreipėsi ne „brangios pilietės“, bet „sesės ir marčios“, tuo viešai eliminuodamas moteris iš politinio gyvenimo sferos ir palikdamas moterims tik namų erdvę. Savo kalboje Prezidentas taip pat akcentavo naujus moterims keliamus uždavinius, pabrėždamas, kad „ne politikoje ir viešame gyvenime didysis moterų pašaukimas. Šeimos židinyje pasireiškia šviesi ir įvairi moters galybė.“ (Moteris ir pasaulis, 1938, Nr. 1-2, p. 4).

Buvo bandoma apriboti ir moterų dalyvavimą darbo rinkoje: moterų algos buvo mažesnės negu vyrų, vyrai dirbo labiau „prestižinėse“ darbo vietose, o ekonominės krizės metu priėmus įstatymą iš dviejų valstybinėse įstaigose dirbančių šeimos narių vieną atleisti, dažniausiai atleidžiamos buvo moterys. 

Į tokius politinius ir ekonominius apribojimus moterys reagavo labai išmintingai ir toliaregiškai –vis daugiau jų ėmė siekti profesinio ir aukštojo išsilavinimo. Paskutiniaisiais Pirmosios Lietuvos Respublikos metais iš 23 Tautos Sąjungos narių, pateikusių žinias apie moterų, turinčių aukštąjį išsilavinimą skaičių, Lietuva buvo 5 vietoje. Daugiau išsilavinusių moterų buvo tik Suomijoje, Estijoje, Airijoje ir Rumunijoje.

Ar žinote, kad ano meto visuomenė Prezidentui Antanui Smetonai galėjo pavydėti ne tik valdžios, bet ir idealios šeimos?

Dar XIX a. pabaigoje lietuviai inteligentai išsikėlė sau tikslą asmeninę laimę sujungti su tėvynės meile. Santuoka turėjo užtikrinti tautiškai „gryną“ šeimą, o vedybos turėjo garantuoti laisvę tautinei veiklai. Tobula žmona pagal pačių inteligentų susikurtą įvaizdį buvo tautiškai susipratusi, išsilavinusi lietuvė. Tokių buvo reta, todėl jauniems inteligentams buvo patariama patiems „užsiauginti“ sau žmoną. A. Smetona, ieškodamas gyvenimo draugės, pasirinks būtent šį kelią.

Sofija Chodakauskaitė (gimusi 1885 m. sausio 13 d. ) nuo vaikystės buvo kalbi, energinga, mokanti daug kalbų, mėgstanti bendrauti, nestokojanti drąsos bei ryžto ir su nedidelėm išlygom (labiausiai buvo baimintasi lenkiškos dvaro kultūros) atitiko lietuvių nuotakoms keliamus reikalavimus. Su būsimu vyru, tuomet dar tik septintos klasės mokiniu A. Smetona, Sofija susipažino 1895 m. vasarą kai jai tebuvo 11 metų. Neformaliu Smetonų piršliu laikytinas kalbininkas Jonas Jablonskis, kuris rekomendavo A. Smetoną kaip gabų korepetitorių Sofijos broliui Romanui. Nors Chodakauskai buvo lenkiškai kalbanti bajorų šeima, tačiau Sofija nuo jaunystės simpatizavo lietuvių tautiniam judėjimui ir neslėpė savo lietuviškos orientacijos. Kol Sofija brendo, per keletą metų ėmė daugėti iš lietuvių valstiečių šeimų kilusių inteligentų santuokų su išsimokslinusiomis bajoraitėmis. Anksčiau tokia nelygi santuoka būtų buvusi vadinama „mezaliansu“, tačiau išsilavinimui įgijus didesnės svarbos nei „mėlynam kraujui“, inteligentai vyrai tapo bajorų šeimose pageidaujamais jaunikiais.

Su tėvų palaiminimu Sofija ištekėjo už A. Smetonos būdama devyniolikos, tik ką baigusi Mintaujos gimnaziją. Tuomet su  trisdešimtmečiu vyru, žemės banko tarnautoju, ji persikėlė gyventi į Vilnių. Smetonų namai greitai tapo vienu svarbiausių lietuvių veiklos centrų. Būtent tada Smetonų šeimos  gyvenimas persipynė su visos tautos interesais, aktyvia visuomenine veikla. Bajoraitei Sofijai nelengva buvo atsisakyti prabangios buities, prie kurios ji buvo įpratusi, tačiau ji nuo pat pradžių iki gyvenimo pabaigos palaikė vyro veiklą, jį rėmė ir skatino. Pora susilaukė trijų vaikų, iš kurių išaugo dukra Marija Danutė bei sūnus Julius Rimgaudas. Dukra Birutė mirė nesulaukusi 3 metų. Jokios profesijos neįgijusi ir visą gyvenimą tik šeimos reikalais besirūpinusios S. Smetonienės pase buvo įrašyta „Buv.Prezidentienė“. 

Ar žinote, kad pirmą kartą oficialiai Lietuvos Respublikos Prezidentas oficialiose sporto varžybose apsilankė tik 1926 m.?

Manoma, jog pirmuoju Lietuvos Prezidentu oficialiai įžengusiu į sporto stadioną tapo Kazys Grinius. Tai buvo aštuntieji Lietuvos nepriklausomybės metai, o Lietuvos Respublikos Prezidento institucija skaičiavo penkerių metų stažą. Prezidento dėmesio nusipelnė 1926 m. liepos 3 d. Kaune (Ąžuolyne) vykusios futbolo varžybos Koperacijos taurei laimėti. Rungtynėse susitiko Lietuvos fizinio lavinimo sąjungos (LFLS) ir Šančių šaulių sporto klubo „Kovas“ futbolininkai. Sporto žurnalistai džiugiai sutiko K.Griniaus apsilankymą varžybose: „Prie progos reikia pabrėžti labai malonų mūsų sportininkams faktą: Šios rungtynės buvo Lietuvoje pirmos, į kurias atsilankė Ekscelencijos: Valst. Prezidentas ir Ministeris Pirmininkas, Krašto Apsaugos Ministerio ir Vyr. Štabo Virš-ko lydimi.“ (Sportas, 1926, nr. 42, p. 440). Kazys Grinius būdamas gydytoju vertino sportą kaip sveikatos šaltinį, tad sportininkams rodė išskirtinį dėmesį. Vėliau jo darbą tęsė Prezidentas Antanas Smetona, kuris įvairiausių sporto šakų nugalėtojams steigė naujus prizus ir garbės dovanas. 

Ar žinote, kokias sportiškas dovanas 60-mečio proga gavo Prezidentas Antanas Smetona?

1934 m. Lietuvos Respublikos Prezidentui Antanui Smetonai sukako 60 metų. Ta proga Jaunalietuvių Sporto Organizacija (JSO) Prezidentui „padovanojo“ 2000 km estafetę per Lietuvą. Estafetėje dalyvavo per 2500 sportininkų, kurie bėgo vienuolikoje atkarpų, suskirstytų per visą Lietuvą. Bėgta ir iš tuo metu okupuoto Vilniaus bei pajūrio, tad ši estafetė kartu simbolizavo visų Lietuvos žemių suvienijimą. Kiekvienos atkarpos bėgikai Prezidentui nešė po skrynelę su to krašto žeme. Finišas buvo paskelbtas laikinojoje sostinėje, kur prie tuometinių „Pažangos“ rūmų bėgikų laukė ir juos sveikino minia kauniečių. Kitą dieną visi atbėgę sportininkai, nešini vėliavomis, atžygiavo į Prezidentūrą, kur valstybės Prezidentui buvo įteiktos bėgikų neštos dovanos. 

Panašią estafetę per Lietuvą penkiomis kryptimis, nešdami sveikinimus Prezidentui, suruošė ir  Šaulių sąjungos raiteliai. Klaipėdos „Santaros“ draugijos dviratininkai estafetės būdu sveikinimus atvežė iš pajūrio. Sportinių dovanų buvo ir daugiau. Tuo metu daugelio vykusių sporto varžybų pergales sportininkai skyrė Prezidentui Antanui Smetonai. Štai rugsėjo 9 d. Lietuvos futbolo rinktinė rezultatu  3:1 nugalėjo Latvijos ekipą ir į Tėvynę atsiuntė telegramą, kurioje „su sportišku atsidavimu“ „pirmą kartą latvių žemėse iškovotą reikšmingą sporto laimėjimą“ skiria Prezidentui jo sukakties proga. 

Įdomu pastebėti, jog tikroji Prezidento Antano Smetonos gimimo diena – rugpjūčio 10-oji. Tik 1934 m. ši data buvo pavėlinta visu mėnesiu todėl, kad norėta sujungti dvi šventes – Tautos vado jubiliejų ir  valstybinę šventę, Vytauto Didžiojo karūnavimo dieną, arba kitaip – Tautos šventę.

Ar žinote, kad ir 1939 metais Kaune vykusio Trečiojo Europos vyrų krepšinio čempionato metu lietuvių rinktinės ramybė buvo atidžiai saugoma, o sirgaliai juos galėjo pamatyti tik rungtynėse?

1939 metais Kaune vykusio Trečiojo Europos vyrų krepšinio čempionato metu sirgaliai Lietuvos krepšininkus matė tik rungtynėse, o dienos metu jie ilsėdavosi Aukštojoje Panemunėje, Galvydienės viloje. Krepšininkų ramybė buvo atidžiai saugoma, be atskiro leidimo patekti į vilą buvo neįmanoma, tačiau jų gyvenimo sąlygomis domėjosi visa Lietuva, tad nenuostabu, kad atkaklesnis žurnalistas sugebėdavo patenkinti sirgalių smalsumą praskleisdamas viloje besiilsinčių sportininkų kasdienybę slėpusį šydą. Kaip šiandien, taip ir anuomet labiausiai kovota su krepšininkus kamavusia sportine įtampa. Todėl iš vakaro buvo sudaroma laisvalaikio programa, kurią dažniausiai sudarydavo pasivaikščiojimas, pasiirstimas valtimi Nemunu, ekskursijos į įdomesnes vietas. Žinoma, diena nepraeidavo be treniruotės. Kaip anuomet rašė vienas iš nedaugelio viloje apsilankiusių korespondentų: „Dalį tos programos papildo ir patys krepšininkai, ir dažniausiai įtraukia jon lošimą kortomis, kiti šachmatų partijas [...]. – Su tom kortom, tai kartais turiu darbo ir aš, - pasakoja dr. Šimkus-Šimelevičius. – Kai įsilošia, tai sunku juos nuo jų atitraukti. Bet aš ir šiai ligai turiu vaistų. Nuperku apelsinų arba šokoladinių saldainių ir kai tik pastebiu, kad mano vyrai nenori trauktis nuo stalo, pažadu juos apdovanoti, o jie tada kai maži vaikai meta kortas ir kimba į atneštus saldainius ir apelsinus. Kortomis leidžiame jiems žaisti dėl to, kad jie žaisdami visai užmiršta rungtynes ir nepergyvena joms pasiruošimo, kas labai teigiamai atsiliepia žaidimui.“ (Lietuvos žinios, 1939 05 27) Prie laisvalaikio programos sudarymo netiesioginiu būdu prisidėdavo ir vilos šeimininkė, su kuria dr. Šimkus-Šimelevičius sudarydavo pusryčių, pietų ir vakarienės meniu. O iš ryto krepšininkų laukdavo: „Didžiojoj vilos verandoj ant stalo stovi paruošti pusryčiai. Kiekvienam žaidėjui padėta ant stalo po 2 kiaušiniu, ridikėlių su grietine, kompoto lėkštutė, sviesto, sūrio, kumpio, žodžiu, stalas paruoštas kaip didžiausiai puotai.“ (Lietuvos žinios, 1939 05 27) 

Ar žinote, kaip valstybės galva vaduodavosi nuo galvos skausmų? 

Pavargęs nuo dienos darbų ar po sočių pietų Prezidentas Antanas Smetona mėgdavo atsipalaiduoti sulošdamas kortų žaidimą „66“. Dažniausiai jo kompanionais būdavo namiškiai, o pats žaidimas užtrukdavo apie pusvalandį. Tuo tarpu ne mažiau aistringa kortų žaidimų mėgėja buvo Prezidento žmona. Sofija Smetonienė labiausiai mėgdavo anuomet populiarų kortų žaidimą – preferansą. Iki pat Antrojo pasaulinio karo Prezidento rūmuose yra stovėjęs ir biliardo stalas, o 1931 m. pats A. Smetona yra sakęs: „dabar popiet ar vakarais šiek tiek pasismaginu, mušdamas estišką biliardą“.

Ar žinote, kaip Prezidentas sutikdavo Kalėdas ir kokių tradicijų laikėsi per Kūčias? 

Kalėdų šventės prasidėdavo Kūčiomis. Kartu su p. Smetonų šeima Kūčias valgydavo tik vienas kitas iš labai artimų žmonių. Jų metu laikytasi visų lietuviškų tradicijų. Valgis būdavo pradedamas malda, kurią sukalbėdavo kunigas dr. P. Bielskus, arba kun. Vladas Mironas. Valgių patiekalai būdavo tradiciški lietuviški, daugiau aukštaitiško pobūdžio. Būdavo padedama ant stalo ir šieno po staltiese. Kūčių vakaras praeidavo ramioje nuotaikoje. Vėlai vakare visa p. Smetonų šeima vykdavo į Bernelių mišias Įgulos bažnyčioje. Kartu važiuodavo ir Prezidentūros karininkai. Abidvi Kalėdų dienas A. Smetona praleisdavo namie skaitydamas. Kartais per Kalėdas nuvykdavo pas p. Tūbelius ar pas p. Nasvyčius į jų ūkį netoli Jonavos. Svečių pas p. Smetonus per šventes teatsilankydavo vienas kitas. Bendrai paėmus, Kalėdos Prezidentūroje būdavo labai ramios šventės.

Iš.: V. Šliogeris, Antanas Smetona žmogus ir valstybininkas, Sodus (Mich.): Bachunas, 1966, p. 31. 

Ar žinote, kad net ir prie Velykų stalo Prezidentūroje laikinojoje sostinėje buvo sprendžiamos vidaus politikos problemos?

Velykų šventės jau yra buvusios kitokio pobūdžio. Čia pagal lietuvių inteligentijoje įsigalėjusį paprotį būdavo paruošiamas vadinamas Velykų stalas su įvairiais valgiais. Šventės prasidėdavo nuvykimu į Prisikėlimo pamaldas naktį Įgulos bažnyčioje. Viename automobilyje vykdavo A. Smetona su ponia, o kitame šeimos nariai ir palydovai. Grįžus iš pamaldų, kun. Dr. P. Bielskus pašventindavo Velykų stalą ir sukalbėdavo maldą, kurią visi susikaupę išklausydavo. Po to būdavo užkandama ir netrukus einama poilsio. 

Pirma Velykų diena – lankytojų diena. Vizituodavo p. Smetonus ministrai, vienas kitas iš valdininkijos, šiaip seni pažįstami, profesoriai. Tai būdavo tik vyrai. Vaišių metu A. Smetona turėjo progos išsikalbėti su daugeliu asmenų įvairiais klausimais, įskaitant ir vidaus politikos problemas. Čia A. Smetona gaudavo labai naudingų informacijų iš savo senų pažįstamų, kurių pateiktomis žiniomis galėjo pasitikėti. Kiek man teko patirti, oficialiniais kanalais gautos informacijos ne pilnai atvaizduodavo visuomenės nuotaikas, ypač vidaus politikos klausimais. Todėl tie draugiški pasikalbėjimai A. Smetonai buvo labai naudingi. Antrą Velykų dieną po pietų A. Smetona lankydavosi pas p. Tūbelius, kur svečiai pasidžiaugdavo p. J. Tūbelienės vaišingumu. 

Iš.: V. Šliogeris, Antanas Smetona žmogus ir valstybininkas, Sodus (Mich.): Bachunas, 1966, p. 12. 

Ar žinote, kad 1926 m. Lietuva galėjo tapti pirmąja valstybe pasaulyje, kuriai būtų vadovavusi Prezidentė moteris?

Kaip žinoma, pirmąja Lietuvos Respublikos Prezidente 2009 metų liepos 12 dieną tapo Dalia Grybauskaitė. Tačiau ar žinote, kad pirmą kartą dėl Lietuvos Prezidento posto moterys susirungė 1926-ųjų birželio 7-osios dienos rinkimuose? Tuose rinkimuose buvo iškeltos net keturios kandidatūros: Kazio Griniaus, Antano Smetonos, Felicijos Bortkevičienės ir Gabrielės Petkevičaitės-Bitės. Kaip ir buvo galima tikėtis, rinkimus laimėjo ir Prezidentu tapo Kazys Grinius, kuris surinko 50 balsų. A. Smetona gavo tik 2 balsus, o už F. Bortkevičienę ir G. Petkevičaitę-Bitę balsavo vos po 1 asmenį. Moters kandidatūra į Lietuvos Respublikos Prezidento postą vėl buvo iškelta po 76-erių metų, 2002 metais. Tuomet dėl Prezidento posto susirungė 16 vyrų ir 1 moteris – Kazimiera Danutė Prunskienė. Tą sykį rinkimus laimėjo Rolandas Paksas. Vėlesniuose Lietuvos Respublikos Prezidento rinkimuose dalyvavo daugiau nei viena moteris. 

Na, o pirmoji moteris Prezidento postą pasaulyje užėmė 1974 metais. Ja tapo Argentinos lyderė Marķa Estela („Isabel“) Martķnez de Perón. Pirmąją Europos valstybe, kurios Prezidento postą 1980 metais užėmė moteris, tapo Islandija. Šios šalies lyderė Vigdķs Finnbogadóttir tapo pirmąja moterimi pasaulyje, laimėjusia visuotinius Prezidento rinkimus. Iki tol moterys Prezidento postą „paveldėdavo“ iš savo vyrų. 

Ar žinote, kiek Lietuvos piliečių 1919–1940 m. galėjo tiesiogiai balsuoti renkant Respublikos Prezidentą?

Pirmosios Lietuvos Respublikos (1918–1940 m.) piliečiai Prezidentą rinko netiesioginiuose rinkimuose. Pirmą kartą, 1919-ųjų balandžio 4 dieną, Prezidentą rinko 28 asmenys – Lietuvos Valstybės Tarybos nariai. Vėlesnius Prezidentus rinko Pirmojo, Antrojo ir Trečiojo Seimo nariai, atitinkamai: 78, 78 ir 85 asmenys. 1927 metų balandžio 12 dieną, paleidus Trečiąjį Seimą, buvo pakeista Prezidento rinkimų tvarka. Priėmus naują 1928 metų Konstituciją, Prezidentas tapo svarbiausia valstybės institucija. Tuomet pakito ir Prezidento rinkimų tvarka – jį rinko jau ne Seimas, o Ypatingieji Tautos Atstovai, kuriuos išrinkdavo valsčių, apskričių ir miestų tarybos (vienas rinkikas atstovaudavo 20 tūkstančių gyventojų). 1931 metų gruodžio 11 dieną, suvažiavę į sotinę Kauną, Prezidentą rinko 116 Ypatingųjų Tautos atstovų. Kituose ir paskutiniuose nepriklausomos Lietuvos Prezidento rinkimuose 1938 metų gruodžio 14 dieną dalyvavo jau 120 rinkikų. Tai didžiausias skaičius asmenų, kurie anuomet galėjo tiesiogiai rinkti Prezidentą.

Palyginimui: šiandien kiekvienas Lietuvos Respublikos pilietis gali dalyvauti Prezidento rinkimuose ir pareikšti savo valią, bet kaip rodo statistika paskutiniuose Prezidento rinkimuose 2009 metais dalyvavo vos 51,76% visų rinkimų teisę turinčių Lietuvos piliečių.