Kaunas - laikinoji sostinė
– Ar jūs žinot, kas yra Kaunas?
– Ir pirmos klasės gimnazistas pasakys, kad Kaunas yra laikinoji Lietuvos sostinė – Lietuvos vyriausybės ir prie jos akredituotų svetimų valstybių atstovų rezidencija, seniausias Lietuvos miestas, administracinis, ekonominis ir kultūrinis centras ir taip toliau. [...] Kaunas guli Nemuno ir Neries upių santakoje, 54°53'5 šiaurės platumoje, 21°32'47 į rytus nuo Paryžiaus meridiano, Kauno slėnyje, iš visų pusių apsuptame kalnais. [...] Nebesutilpdamas slėnyje, pradėjo gatvių gatvėmis kopti į kalnus, nuo kurių viršūnių kiekvieno akim atsidengia žavinga miesto panorama.
Edm. Dantas, Ar jūs žinot, kas yra Kaunas?, Diena, 1934 02 04
Kauno tapimas laikinąja sostine nebuvo visiškai atsitiktinis. Dar XIX a. viduryje Kaunui tapus gubernijos administraciniu centru, po 1863–1864 m. sukilimo, į čia iš Vakarų Lietuvos buvo perkeltas Žemaičių vyskupijos centras. Kurį laiką Kaunas netgi buvo vadinamas Žemaitijos sostine. XX a. pradžios lietuviškoje spaudoje, be kita ko, sustiprėjo diskusija apie galimą Kauno kaip būsimos Lietuvos sostinės perspektyvą, kurią gana stipriai palaikė to meto prokatalikiškoji inteligentija.
Nepaisant to, Vilniaus statusas darėsi vis svarbesnis: nuo 1905 iki 1918 m. ten telkėsi žinomiausi lietuvių visuomenės veikėjai, įvairių lietuvių draugijų centro būstinės. 1918 m. vasario 16 d. būtent Vilniuje buvo paskelbtas Lietuvos Nepriklausomybės aktas. 1920 m. Lenkijai sulaužius Suvalkų sutartį ir netekus Vilniaus, spalio 9-oji dvidešimčiai metų tapo Gedulo diena visai šaliai.
Kauno kaip laikinosios sostinės statusas neįtvirtintas jokiu oficialiu dokumentu. Kalbant diplomatijos terminais Kaunas de facto tapo sostine 1919 m. sausio 2 d. iš Vilniaus persikėlus laikinajai Vyriausybei. Apie sostinės perkėlimą nekalbama jokiuose oficialiuose įsakymuose ar kituose teisiniuose aktuose. Kalbama tik apie ministerijų perkėlimą iš vieno miesto į kitą. „Laikinosiose Vyriausybės žiniose“ ir ano meto spaudoje paskelbta, kad Vyriausybė laikinai persikelia į Kauną. Maža to, tik 1928 metų Lietuvos Respublikos Konstitucijoje pirmą kartą įrašoma: „Lietuvos sostinė – Vilnius. Kitur ji gali būti perkelta laikinai tam tikru įstatymu.“ Tačiau tokio įstatymo aptikti nepavyko. Oficialiu dokumentu neįtvirtintas ir laikinosios sostinės statuso netekimas. 1939 m. Lietuvai sugrąžinus Vilnių po truputį į istorinę sostinę ėmė keltis valdžios įstaigos ir užsienio valstybių pasiuntinybės, tačiau Prezidentas ir Vyriausybė iki pat 1940 m. birželio mėn. sovietų okupacijos rezidavo Kaune. Per 20-metį, kai Kaunas titulavosi sostinės (nors ir laikinosios) vardu, miestas spėjo suklestėti, tapti vakarietišku ir pateisinti sostinės vardo keliamus įpareigojimus.
Pirmosios Lietuvos nepriklausomybės metinės buvo minimos Kaune. Ta proga, 1919 m., centrinė miesto gatvė buvo pavadinta Laisvės alėja, o viena iš gatvių, atsiremiančių į ją – Vasario 16-osios vardu. Taip šios gatvės vadinasi ir dabar.
Kaune, pirmą kartą Lietuvos istorijoje, buvo išrinktas Lietuvos Prezidentas. 1919 m. balandžio 4-ąją Kaune, Valstybės Tarybos posėdyje juo buvo išrinktas Antanas Smetona. Sostinėje Kaune susirinko Steigiamasis Seimas, kurio pirmasis posėdis įvyko 1920 m. gegužės 15 d. Valstybės teatre (dabar Muzikinis teatras), o visi kiti Seimo posėdžiai iki 1927 m. balandžio 12 d. vyko dabartinės Maironio gimnazijos pastate.
Pirmaisiais nepriklausomybės metais laikinoji sostinė atrodė skurdžiai: negrįstos gatvės, mažaaukščiai, daugiausiai mediniai, namai, lentiniai šaligatviai. Tačiau Kaunas labai greitai modernėjo ir netrukus imtas vadinti „mažuoju Paryžiumi“. Per 20-metį gyventojų skaičius išaugo 8,6 karto (nuo 18 iki 154 tūkst., Kauno plotas padidėjo 7,1 karto (iki 3940 ha), pastatyta daugiau nei 10 tūkst. pastatų (maždaug po 640 per metus). Pirmieji lengvieji automobiliai Kaune pasirodė 1919 m., o autobusai – 1924 m. Kalvota vietovė, kurioje buvo įsikūręs Kaunas, lėmė specifinės transporto priemonės – funikulieriaus įrengimą ir laiptų gausą, o dvi upės mieste – tiltų statybą.
Kaunui tapus laikinąja sostine, tai yra politiniu, kultūriniu, ekonominiu centru čia ėmė koncentruotis prekyba ir pramonė. Mieste veikė stambūs bankai bei didelės pramonės ir prekybos bendrovės („Lietūkis“, „Pienocentras“, „Drobė“, „Liteksas“ ir kt.). 1929 metais Kaune telkėsi 13% prekybos įmonių, 15% pramonės ir net 30% visos Lietuvos darbininkų. Tai iškalbingi skaičiai, žinant, kad tuomet Kaune gyveno tik 4,1% visos Lietuvos gyventojų.
1920 m. Kaune įkurtas Valstybės teatras, netrukus – Karo muziejus ir M. K. Čiurlionio galerija, Universitetas, Konservatorija, mokyklos, Botanikos ir Zoologijos sodai ir pan. 1925 m. Kaune veikė 18 užsienio valstybių pasiuntinybės, o 1935 m. – jau 21 valstybės pasiuntinybė.
