Tarp Aukštaičių, K. Petrausko ir Aušros gatvių, dabar (2014 m.) P. Vileišio aikštė, futbolo ir lengvosios atletikos maniežai, ledo arena
Petro Vileišio aikštė – viena iš laikinosios sostinės reprezentacinių vietų, dėl savo dydžio ypač tikusi masiniams renginiams. Ši netaisyklingos formos aikštė buvo išsidėsčiusi trijų gatvių apsuptyje. Netoli aikštės buvusiose carinėse kareivinėse atkūrus Nepriklausomą Lietuvą įsikūrė husarų ir karo policijos pulkai. Čia kasdien treniruodavosi raitininkai, o įvairiomis progomis vykdavo organizacijų, kariuomenės paradai, kuriuos sveikindavo ir Lietuvos prezidentai. XX a. 3 deš. pradžioje dėl čia vykusių kariuomenės renginių aikštė buvo vadinama Husarų, Paradų ir žaidimų aikšte.
1924 m. aikštėje buvo surengta pirmoji Lietuvos dainų šventė. Ant buvusio parako sandėlio pylimo pastatyta amfiteatrinė estrada choristams, pakyla dirigentui, aikštėje – tribūnos ir suolai žiūrovams. Apie 3000 dainininkų ir 60000 žiūrovų pasveikino Prezidentas Aleksandras Stulginskis: „Tesuskamba laisvos Lietuvos dainų garsai. Teuždega visų širdis karšta meile ir pasiryžimu ginti tautos laisvę“. Vėliau ši aikštė tapo populiaria įvairių organizacijų ir visos šalies dainų švenčių bei kitų renginių vieta. 1926 m. jai buvo suteiktas visuomenininko, politiko, inžinieriaus Petro Vileišio vardas.
XX a. 3 deš. dėl nesutvarkytos infrastruktūros palijus ši teritorija tapdavo klampyne. 1926 m. aikštė buvo šiek tiek sumažinta, dalis teritorijos paskirta kitoms reikmėms. Pietinėje aikštės dalyje pastatyta Žaliakalnio vandens stotis, kurios kompleksą 1932 m. papildė Kauko laiptai. Šiaurinėje dalyje likęs žemės sklypas buvo paskirtas pigių butų kolonijai.
