Pirmasis pasaulinis karas sukrėtė pasaulį, žlugo kai kurios didžiosios Europos monarchijos. Europos žemėlapis smarkiai pasikeitė: pagaliau į jį sugrįžo Lietuvos vardas, nuo XVIII a. pabaigos iš politinės kartografijos buvęs išbrauktas ilgam šimtmečiui. Klojant jaunos Lietuvos valstybės pamatus, žvalgytasi į tolimąją praeitį: garbingų valdovų įvaizdis, Lietuvos karalystės ir Lietuvos didžiosios kunigaikštystės palikimas audrino valstybės kūrėjų vaizduotę.
Netrukus po Lietuvos nepriklausomybės paskelbimo 1918 m. vasario 16 d., pasigirdo raginimų ieškoti pretendento į Lietuvos valdovo sostą. Ieškota monarcho, nors galutinę Lietuvos valstybės valdymo formą turėjo nustatyti demokratiškai išrinktas Steigiamasis Seimas. Dalis politikų sentimentaliai ir romantiškai žvelgė į Lietuvos valstybingumo raidą. Būta ir pragmatiškų išskaičiavimų – kai kurie tikėjosi, kad jauna valstybė, pasipuošusi karališkomis regalijomis, greičiau įžengs į tarptautinę areną, lengviau įgys tarptautinį pripažinimą. Štai kodėl trys 1918 metų mėnesiai (liepos 11 d. – lapkričio 2 d.) Lietuvos istorijoje pažymėti monarchijos ženklu. Trumpai Lietuvos karaliaus Mindaugo II titulu, Lietuvos Valstybės Tarybos kvietimu, mėgavosi Viurtembergo hercogas Vilhelmas fon Urachas.
Vis dėlto užmačioms kurti konstitucinę monarchinę valstybę nebuvo lemta išsipildyti. Prieš monarchiją pasisakė dalis Lietuvos politikų. Ir tai nenuostabu, mat po Pirmojo pasaulinio karo pasitikėjimas monarchija buvo gerokai smuktelėjęs. Vis didesne simpatija mėgavosi respublika. Užsitęsus ginčams dėl Lietuvos valstybės santvarkos, paskutinį žodį turėjo tarti Steigiamasis Seimas. Iki to laiko Lietuvos valstybei atstovavo Lietuvos Taryba (nuo 1918 m. liepos 11 d. – Lietuvos Valstybės Taryba) bei jos priešakyje stojęs triumviratas – triasmenis prezidiumas (sudarytas iš Valstybės Tarybos pirmininko ir dviejų vicepirmininkų). Po kurio laiko paaiškėjo, jog triasmenis prezidiumas nėra pati geriausia išeitis sunkiomis pokario dienomis, ypač siekiant priimti greitus sprendimus. Tuo metu jauna valstybė patyrė nemenką sukrėtimą. Bolševikams okupavus Vilnių, 1919 m. sausio mėnesį į Kauną buvo priversta persikelti Vyriausybė bei ministerijos, teko kovoti dėl jaunos valstybės teritorinio vientisumo. Imta manyti, jog geriausiai Lietuvos valstybės interesams atstovautų, o svarbiausia „privestų Lietuvą iki Steigiamojo Seimo“ vienasmenio Prezidento institucija. Ilgai laukti neteko: 1919 metų balandžio 4 d., pakoregavus „Laikinosios Konstitucijos pamatinius dėmenis“, pirmuoju Lietuvos valstybės Prezidentu buvo išrinktas, prieš tai Valstybės Tarybos pirmininko pareigas ėjęs, Antanas Smetona. Taip dalis Lietuvos gyventojų pirmą kartą išgirdo žodį „prezidentas“, lotynų kalba reiškiantį – sėdintis priešakyje.
