Pirmosios Lietuvos Respublikos laikotarpiu Prezidento pareigas ėjo trys asmenys: Antanas Smetona, Aleksandras Stulginskis ir Kazys Grinius. Ilgiausiai šiame poste, net penkiolika metų, išbuvo Antanas Smetona. Šešerius metus Prezidento pareigas ėjo Aleksandras Stulginskis (dvejus metus būdamas Steigiamojo Seimo Pirmininku laikinai ėjo Prezidento pareigas). Ir vos šešis mėnesius prezidentūroje dirbo Kazys Grinius.
Prezidentą rinko Seimas. Ne visi rinkimai buvo skaidrūs ir aiškūs, net ir 1922 m. gruodžio 21 d. Aleksandro Stulginskio išrinkimas prezidentu buvo sukėlęs politinę krizę.
Prezidento institucija Pirmosios Lietuvos Respublikos metais smarkiai kito. Pirmojo valstybės asmens galios buvo sustiprintos. 1919 m. balandžio 4 d. buvo pasiūlytas prezidentinės Respublikos modelis, kuriai vadovautų plačius įgaliojimus turintis valstybės vadovas. Seimui numatytas įstatymo projektų rengėjo vaidmuo. Tačiau 1920 m. gegužės 15 d. susirinkęs Steigiamasis Seimas sumanė sumažinti Prezidento galias. Seime kilo ginčai dėl Prezidento institucijos reikalingumo, dalis politikų siūlė apskritai atsisakyti šios institucijos. Visi žinojo, kas yra ciesorius, bet kas toks tas prezidentas? Dauguma gyventojų pirmą kartą išgirdo ir patį žodį, jau nekalbant apie naują valstybės valdymo formą. Nenuostabu, kad kairiosioms partijoms Prezidento institucija asocijavosi su monarchija, su monarchijos pakaitalu, su grėsme ir antidemokratiška santvarka. Juk tarp dešiniųjų buvo ir tokių, kurie tikėjosi sustiprinti prezidento instituciją, o slapta vis pasvajodavo apie Mindaugo II karūną. Kol Steigiamajame Seime vyko diskusijos, Prezidento pareigas ėjo Steigiamojo Seimo Pirmininkas Aleksandras Stulginskis.
Nors ir abejota dėl Respublikos Prezidento institucijos reikalingumo, tačiau 1922 m. rugpjūčio 8 d. Konstitucija aiškiai įtvirtina šią instituciją, nors jai pavestos iš esmės tik reprezentacinės funkcijos. Taip buvo įtvirtinta seimokratinė politinė sistema. Prezidentą rinko Seimas, jo kadencija truko trejus metus (tiek pat kaip ir Seimo). Respublikos Prezidentu galėjo būti renkamas kiekvienas Lietuvos Respublikos pilietis, kuris galėjo būti renkamas Seimo nariu, tačiau ne jaunesnis nei 35 metų amžiaus.
Valdžios jėgų pusiausvyra buvo sutrikdyta 1926 m. gruodžio 17 d. įvykdžius valstybės perversmą, o lygsvara prarasta 1927 m. balandžio 12 d., kai nepaskelbus naujojo Seimo rinkimų buvo paleistas III Seimas. Tai buvo demokratijos žlugimo metai ir prezidentinio režimo pradžia.
1928 m. gegužės 15 d. priimtoje naujoje Konstitucijoje Prezidentas tapo svarbiausia institucija, nebeliko Prezidento politinės atsakomybės Seimui, jam buvo suteikti platūs įgaliojimai užsienio politikos srityje, jis tapo vyriausiuoju kariuomenės vadu. Kadencija prailginta iki 7 metų. Pakito netgi Prezidento rinkimų tvarka – jį rinko nebe Seimas, o Ypatingieji Tautos Atstovai, kuriuos išrinkdavo valsčių, apskričių ir miestų tarybos (vienas rinkikas atstovaudavo 20 tūkstančių gyventojų), o Prezidentu galėjo būti išrinktas Lietuvos Respublikos pilietis ne jaunesnis kaip 40 metų amžiaus. Prezidento institucijos reforma tuo nesibaigė. 1938 m. gegužės 12 d. Prezidentas paskelbė naują Lietuvos Respublikos Konstituciją, kuria dar labiau padidino Prezidento įgaliojimus. Jam suteikta galimybė paleisti Seimą ar Vyriausybę, leisti įstatymus, kai nėra Seimo ar nevyksta Seimo sesijos. Prezidentui buvo suteiktas absoliutus imunitetas: nei politiškai, nei teisiškai kadencijos laikotarpiu jis nebuvo atskaitingas nei Seimui, nei Vyriausybei.
Viską pakeitė Antrasis pasaulinis karas ir ilgus dešimtmečius trukusi okupacija. 1940 metais, Lietuvą okupavus Sovietų Sąjungai, Prezidento institucija buvo panaikinta.
