Konstitucija – svarbiausias valstybės įstatymas. Ji teisiškai reglamentuoja valstybės santvarkos pagrindus, aukščiausiųjų valdžios institucijų sistemos ir jos funkcionavimo principus. Kad valstybės valdžia galėtų valdyti, reikia įtvirtinimo, kas yra toji valdžia ir kokius ji turi įgaliojimus, būtent tai ir nusako Konstitucija. 1922 m. Steigiamajame Seime svarstant nuolatinės Lietuvos Respublikos Konstitucijos projektą, teisininkas Mykolas Römeris rašė: „Nemanome, kad mūsų konstitucija gyvens tiek amžių, kiek gyvens ir Lietuva, ir kad mes sugebėsime sugauti ir mūsų konstitucijos įstatymu užburti visą Lietuvos ateities paslaptį, sudarydami visiems amžiams tinkamą Konstituciją. Bet vis delto konstitucijos įstatymas turėtų būti pastovus ir todėl taip sustatytas, kad tiktų ne vienai valandai ir net ne vienai piliečių kartai.“ (Teisė, 1922, nr. 1, p. 4) Ir iš tiesų, Pirmosios Lietuvos Respublikos metais (1918–1940 m.) Konstitucija buvo pakeista net keletą kartų. Dažniausiai jos keitimo iniciatoriumi buvo Lietuvos Respublikos Prezidentas. 1922 m. Steigiamojo Seimo priimta nuolatinė Konstitucija išplėtojo 1919 m. ir 1920 m. laikinosiose Konstitucijose deklaruotus demokratinės santvarkos pagrindus. Pirmenybė kitų aukščiausių valstybės valdžios institucijų atžvilgiu šioje Konstitucijoje buvo teikiama Seimui (t. y. išrinktiems tautos atstovams). Suvereni valdžia priklausė tautai, aukščiausia valdymo institucija buvo Seimas, o vykdomoji valdžia teko ministrų kabinetui ir Seimo renkamam Prezidentui. Prezidento institucijos reglamentas pakito po 1926 m. gruodžio 17 d. perversmo. Nustūmus nuo valdžios demokratines partijas ir rūpinantis savo pozicijų tvirtumu, A. Smetona 1928 m. paskelbė naują Konstituciją. Ši Konstitucija atsirado pažeidžiant Steigiamojo Seimo nustatytą jos keitimo tvarką – ją pasirašė Prezidentas Antanas Smetona. Šia Konstitucijos reforma sustiprino Respublikos Prezidento galias Seimo sąskaita, valdžia buvo sutelkta tautos atstovų renkamo Prezidento rankose. Taip buvo įdiegti autoritarizmo pradai, tačiau kartu buvo stengiamasi išsaugoti svarbiausių demokratinių institucijų, ypač parlamentarizmo regimybę. Pagal 1928 m. Konstituciją Lietuvos valstybė iš parlamentinės demokratijos virto prezidentine demokratija. 1936 m. buvo sudaryta Valstybės tarybos komisija, kuri turėjo parengti naujos Konstitucijos projektą. Komisija panaudojo tuo metu dar naują, 1935 metų Lenkijos Respublikos Konstituciją, pabrėžusią valstybės vaidmenį visuomenėje, kuri rėmėsi tvirta vieno asmens – Prezidento valdžia, bet kartu išsaugojo demokratijai būdingą instituciją – parlamentą, realiai jam nesuteikdama didesnio vaidmens. Nepaisant priešiškų politinių nuotaikų pietų kaimyno atžvilgiu, apie Lenkijos Konstituciją Lietuvoje buvo atsiliepiama labai palankiai. 1936 m. Lietuvoje vėl buvo sušauktas Seimas, kuris iš esmės buvo tik patariamasis Prezidento organas. Šis Seimas 1938 m. priėmė naują Konstituciją dar labiau sustiprinusią Lietuvos Respublikos Prezidento galias. Konstitucijoje Lietuva buvo skelbiama nepriklausoma suverenia valstybe, neminint žodžio „demokratija“. 1938 m. Konstitucijoje buvo įteisintas jau egzistavęs Prezidento, kaip tautos vado, aukščiausios valdžios principas. Prezidentas gavo absoliučią, praktiškai nevaržomą valdžią. Jis tapo pagrindiniu ir iš esmės vieninteliu įstatymų leidėju, galėjusiu bet kuriuo metu paleisti Seimą. Šios Konstitucijos galiojimą nutraukė 1940 m. Sovietų Sąjungos okupacija. Jos metu buvo priimta sovietinė konstitucija, kurioje buvo kalbama ne apie suverenią Lietuvos valstybę, bet apie aneksuotą ir į Sovietų Sąjungą inkorporuotą teritoriją. Praslinkus penkiems dešimtmečiams, 1990 m. kovo 11 d. Lietuvos Respublikos Aukščiausiajai Tarybai paskelbus Lietuvos Nepriklausomos valstybės atstatymo aktą, tą pačią dieną buvo atstatytas 1938 m. Lietuvos Respublikos Konstitucijos galiojimas. Tačiau buvo sustabdytas, šios Konstitucijos skyrių ir straipsnių, reglamentavusių Respublikos Prezidento, Seimo, Valstybės tarybos ir Valstybės kontrolės statusą, galiojimas. 1938 m. Konstitucija galiojo vos vieną sekundę, nes netrukus buvo patvirtintas Lietuvos Respublikos Laikinasis Pagrindinis Įstatymas, kuris sustabdė jos galiojimą. 1992 m. spalio 25 d. referendumu Lietuvos gyventojai priėmė naują, ir dabar galiojančią, Lietuvos Respublikos Konstituciją. Ano meto Konstitucijos tampa dar vienu šaltiniu, leidžiančiu geriau pažinti Pirmosios Lietuvos Respublikos gyvenimą. Įžvalgiai Konstitucijos likimą dar 1922 m. apibūdino M. Römeris„[…] kai gyvens mūsų vaikų vaikai, tai gal iš mūsų dienų Lietuvos Respublikos Konstitucijos neliks nė vieno gyvo žodelio; Lietuvos piliečiai pasigamins sau gal daug tobulesnę ir tinkamesnę naujoms gyvenimo sąlygoms konstituciją, o mūsų dienų konstitucija pasiliks tiktai Lietuvos istorijos knygose.“ (Teisė, 1922, nr. 1, p. 4) Žr. plačiau: M. Maksimaitis, Lietuvos valstybės Konstitucijų istorija, Vilnius, 2005. M. Römeris, Lietuvos Suvereninė Valdžia Konstitucijos projektu, Teisė, 1922, nr. 1, p. 3–12.
